2 Reis

1. Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį.

2. Ahazijas nukrito Samarijoje nuo viršutinio aukšto pro groteles ir susižeidė. Jis siuntė pasiuntinius pas Ekrono dievą Baal Zebubą paklausti, ar jis pasveiks iš šitos ligos.

3. Viešpaties angelas įsakė Elijui: “Eik pasitikti Samarijos karaliaus pasiuntinių ir jiems sakyk: ‘Ar nėra Dievo Izraelyje, kad einate klausti Ekrono dievo Baal Zebubo?’

4. Todėl taip sako Viešpats: ‘Iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi!’ ” Ir Elijas nuėjo.

5. Pasiuntiniai sugrįžo pas karalių. Jis klausė jų: “Kodėl sugrįžote?”

6. Jie jam atsakė: “Vienas vyras pasitiko mus ir tarė: ‘Grįžkite pas karalių, kuris jus siuntė, ir jam sakykite: ‘Taip sako Viešpats: ‘Ar nėra Dievo Izraelyje, kad siunti klausti Ekrono dievo Baal Zebubo? Todėl iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi!’ ”

7. Karalius jų klausė: “Kaip atrodė tas vyras, kuris jus pasitiko ir jums taip kalbėjo?”

8. Jie jam atsakė: “Tas vyras buvo ilgais plaukais ir susijuosęs odiniu diržu”. Ahazijas tarė: “Tai tišbietis Elijas”.

9. Karalius siuntė pas Eliją penkiasdešimtininką su jo vyrais. Tas, užlipęs į kalno viršūnę, kur Elijas sėdėjo, kreipėsi į jį: “Dievo vyre, karalius įsako tau lipti žemyn!”

10. Elijas atsakė penkiasdešimtininkui: “Jei aš Dievo vyras, tai tegul ugnis krinta iš dangaus ir praryja tave bei tavo penkiasdešimt vyrų”. Ugnis krito iš dangaus ir prarijo jį bei jo visus vyrus.

11. Karalius siuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su jo vyrais. Tas, užėjęs į kalną, tarė jam: “Dievo vyre, karalius įsako tau skubiai lipti žemyn!”

12. Elijas atsakė: “Jei aš Dievo vyras, tai tegul krinta iš dangaus ugnis ir praryja tave bei tavo penkiasdešimt vyrų”. Dievo ugnis krito iš dangaus ir prarijo jį ir visus jo vyrus.

13. Karalius vėl siuntė penkiasdešimtininką su jo vyrais. Trečiasis penkiasdešimtininkas, atėjęs pas Eliją, atsiklaupė ant kelių prieš jį ir maldavo: “Dievo vyre, meldžiu, pasigailėk manęs ir šitų penkiasdešimties vyrų gyvybės.

14. Štai krito ugnis iš dangaus ir prarijo abu pirmuosius penkiasdešimtininkus ir jų vyrus. Prašau, pasigailėk manęs”.

15. Viešpaties angelas sakė Elijui: “Leiskis su juo žemyn. Nebijok”. Elijas nuėjo su juo pas karalių

16. ir jam kalbėjo: “Taip sako Viešpats: ‘Kadangi tu siuntei pasiuntinius klausti pas Ekrono dievą Baal Zebubą, tarsi Izraelyje nebūtų Dievo, kurį galima pasiklausti, tai iš lovos, į kurią atsigulei, nebeatsikelsi, bet tikrai mirsi’ ”.

17. Jis mirė, kaip paskelbė Viešpats per Eliją. Ir Jehoramas karaliavo jo vietoje antraisiais Judo karaliaus Jehoramo, Juozapato sūnaus, metais, nes Ahazijas neturėjo sūnaus.

18. Visi kiti Ahazijo darbai yra surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.

1. Elijui ir Eliziejui einant iš Gilgalo, Viešpats buvo numatęs paimti Eliją viesulu į dangų.

2. Elijas tarė Eliziejui: “Pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia į Betelį”. Bet Eliziejus atsakė: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Jie nuėjo į Betelį.

3. Pranašų sūnūs, kurie buvo Betelyje, atėję pas Eliziejų, klausė: “Ar žinai, kad šiandien Viešpats paims tavo valdovą nuo tavęs?” Tas atsakė: “Aš žinau, tylėkite”.

4. Elijas sakė jam: “Eliziejau, pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia į Jerichą”. Tas atsakė: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Jie atėjo į Jerichą.

5. Pranašų mokiniai, kurie buvo Jeriche, atėję pas Eliziejų, klausė: “Ar žinai, kad šiandien Viešpats paims tavo valdovą nuo tavęs?” Tas atsakė: “Aš žinau, tylėkite!”

6. Tada Elijas jam tarė: “Pasilik čia, nes Viešpats mane siunčia prie Jordano”. Tas atsakė: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Juodu ėjo toliau.

7. Penkiasdešimt vyrų, pranašų sūnų, ėjo ir sustoję stebėjo iš tolo, o juodu nuėjo iki Jordano.

8. Elijas, paėmęs savo apsiaustą, suvyniojo jį ir juo sudavė per vandenį. Vanduo persiskyrė, ir juodu perėjo sausuma.

9. Kitoje Jordano pusėje Elijas tarė Eliziejui: “Ko norėtum, kad padaryčiau prieš tai, kai būsiu paimtas nuo tavęs?” Eliziejus atsakė: “Prašau, kad tavo dvasios būtų dvigubai ant manęs”.

10. Elijas atsakė: “Prašai sunkaus dalyko. Jei matysi, kai mane paima, bus tai tau, bet jei nematysi­nebus”.

11. Jiems besikalbant ir einant toliau, pasirodė ugninis vežimas bei ugniniai žirgai ir perskyrė juodu. Taip Elijas buvo paimtas viesulu į dangų.

12. Eliziejus tai matė ir šaukė: “Mano tėve, mano tėve! Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!” Ir jis daugiau jo nebematė. Tuomet jis persiplėšė drabužius.

13. Eliziejus, pakėlęs Elijo apsiaustą, kuris nuo jo nukrito, sugrįžęs atsistojo ant Jordano kranto.

14. Jis paėmė nuo Elijo nukritusį apsiaustą ir, sudavęs juo per vandenį, tarė: “Kur yra Viešpats, Elijo Dievas?” Kai jis sudavė per vandenį, vanduo persiskyrė, ir Eliziejus perėjo.

15. Pranašų sūnūs, kurie buvo kitoje pusėje, Jeriche, jį pamatę, sakė: “Elijo dvasia nužengė ant Eliziejaus”. Atėję jo pasitikti, jie nusilenkė prieš jį iki žemės

16. ir jam tarė: “Pas mus yra penkiasdešimt tvirtų vyrų, tavo tarnų. Tegu jie nueina ieškoti Elijo. Gal Viešpaties Dvasia, paėmusi jį, numetė ant kokio kalno ar į slėnį?” Jis atsakė: “Nesiųskite”.

17. Jiems primygtinai prašant, Eliziejus sutiko. Jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo tris dienas, bet jo nerado.

18. Jiems sugrįžus į Jerichą, Eliziejus jiems tarė: “Argi aš jums nesakiau: ‘Neikite’?”

19. Jericho gyventojai sakė Eliziejui: “Miestas geroje vietoje, kaip tu pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga”.

20. Eliziejus atsakė: “Atneškite man naują dubenį ir įberkite į jį druskos”. Ir jie atnešė jam.

21. Nuėjęs prie vandens šaltinio, jis įmetė į jį druskos ir sakė: “Taip sako Viešpats: ‘Aš pagydžiau šitą vandenį. Jis nebebus priežastimi nei mirties, nei nevaisingumo’ ”.

22. Vanduo yra sveikas iki šios dienos, kaip Eliziejus pasakė.

23. Iš Jericho jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, maži vaikai, išėję iš miesto, tyčiojosi iš jo ir šaukė: “Eik aukštyn, pliki! Eik aukštyn, pliki!”

24. Atsigręžęs jis pažiūrėjo į juos ir prakeikė juos Viešpaties vardu. Dvi lokės atbėgo iš miško ir sudraskė keturiasdešimt du vaikus.

25. Iš čia jis nuėjo į Karmelio kalną, o iš ten grįžo į Samariją.

1. Ahabo sūnus Jehoramas pradėjo valdyti Izraelį Samarijoje aštuonioliktaisiais Judo karaliaus Juozapato metais ir karaliavo dvylika metų.

2. Jis darė pikta Viešpaties akyse, tačiau ne taip, kaip jo tėvas ir motina. Jis pašalino Baalo atvaizdą, kurį buvo padaręs jo tėvas.

3. Tačiau jis laikėsi nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę; jis neatsitraukė nuo jų.

4. Moabo karalius Meša buvo avių augintojas. Jis kasmet duodavo Izraelio karaliui duoklę šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avių vilnų.

5. Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių.

6. Tada karalius Jehoramas išėjo iš Samarijos ir suskaičiavo visą Izraelį.

7. Jis siuntė pas Judo karalių Juozapatą, sakydamas: “Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar eisi su manimi kariauti prieš Moabą?” Juozapatas sakė: “Eisiu. Aš­kaip ir tu, mano tauta­kaip ir tavo tauta, mano žirgai­kaip ir tavo žirgai”.

8. Jis klausė: “Kuriuo keliu eisime?” Tas atsakė: “Edomo dykumos keliu”.

9. Izraelio, Judo ir Edomo karaliai išėjo kartu. Septintą dieną jiems pritrūko vandens kariuomenei ir gyvuliams.

10. Izraelio karalius sakė: “Vargas! Viešpats sukvietė šituos tris karalius, kad atiduotų į Moabo rankas”.

11. Juozapatas paklausė: “Ar čia nėra Viešpaties pranašo, per kurį galėtume paklausti Viešpaties?” Vienas Izraelio karaliaus tarnas atsakė: “Čia yra Šafato sūnus Eliziejus, kuris pildavo Elijui ant rankų vandenį”.

12. Juozapatas atsakė: “Viešpaties žodis yra su juo”. Izraelio karalius, Juozapatas ir Edomo karalius nuėjo pas jį.

13. Eliziejus kalbėjo Izraelio karaliui: “Ką aš turiu bendro su tavimi? Eik pas savo tėvo ir motinos pranašus!” Izraelio karalius jam atsakė: “Ne! Juk Viešpats sukvietė šituos tris karalius, kad juos atiduotų į Moabo rankas”.

14. Tuomet Eliziejus tarė: “Kaip gyvas kareivijų Viešpats, kuriam tarnauju, jei ne Judo karalius Juozapatas, aš nežiūrėčiau ir nekreipčiau dėmesio į tave.

15. Dabar atveskite man arfininką”. Arfininkui skambinant, Viešpaties ranka prisilietė prie jo

16. ir jis kalbėjo: “Taip sako Viešpats: ‘Iškaskite šiame slėnyje daug griovių’.

17. Nes taip sako Viešpats: ‘Jūs nepastebėsite nei vėjo, nei lietaus, tačiau šitas slėnis prisipildys vandens; galėsite gerti jūs ir jūsų gyvuliai’.

18. Negana to, Viešpats dar atiduos Moabą į jūsų rankas.

19. Jūs užimsite visus žymesniuosius ir sustiprintus miestus, iškirsite geriausius medžius, užversite vandens šaltinius ir derlingą žemę užteršite akmenimis”.

20. Rytą, kai paprastai aukojama duonos auka, pasirodė vanduo iš Edomo pusės ir pripildė visą slėnį.

21. Moabitai, išgirdę, kad karaliai atėjo kariauti prieš juos, surinko visus vyrus, jaunus ir senus, galinčius nešioti ginklą, ir sustojo krašto pasienyje.

22. Anksti rytą atsikėlę, saulei šviečiant, moabitai pamatė vandenį, raudoną kaip kraujas,

23. ir tarė: “Tai kraujas! Tikrai karaliai bus susikovę tarp savęs ir vienas kitą išžudę. Dabar prie grobio, Moabai!”

24. Bet, jiems atėjus prie Izraelio stovyklos, izraelitai taip sumušė moabitus, kad jie bėgo, o tie vijosi ir mušė juos.

25. Jie sugriovė miestus ir ant derlingos žemės kiekvienas numetė po akmenį, vandens šaltinius užvertė ir geriausius medžius iškirto; išliko tik akmenys Kir Haresete. Mėtytojai apsupo jį ir sugriovė.

26. Kai Moabo karalius pamatė, kad karas jam per sunkus, pasiėmė septynis šimtus vyrų, ginkluotų kardais, ir norėjo prasilaužti pas Edomo karalių, bet neįstengė.

27. Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo karaliauti jo vietoje, ir aukojo kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Kilo didelis pasipiktinimas prieš Izraelį. Ir jie atsitraukė nuo jo ir grįžo į savo kraštą.

1. Vieno pranašo žmona šaukė Eliziejui: “Tavo tarnas, mano vyras, mirė. Tu žinai, kad jis bijojo Viešpaties, tačiau skolintojas atėjo už skolą paimti vergais abu mano sūnus”.

2. Eliziejus klausė: “Kuo galiu padėti? Sakyk, ką turi namuose?” Ji atsakė: “Nieko kito neturiu, tik ąsotėlį aliejaus”.

3. Jis jai tarė: “Eik ir pasiskolink tuščių indų iš visų savo kaimynų. Nemažai pasiskolink.

4. Sugrįžusi užsirakink duris su savo sūnumis ir pilk aliejų į visus tuščius indus, o pilnus padėk į šalį”.

5. Parėjusi ji su savo sūnumis užsirakino duris, ir jie jai padavinėjo indus, o ji pylė.

6. Kai visi indai buvo pilni, ji tarė sūnui: “Paduok man dar vieną indą”. Jis atsakė: “Nebėra indų”. Tuomet aliejus nustojo tekėjęs.

7. Ji, nuėjusi pas Dievo vyrą, viską jam papasakojo. Eliziejus tarė: “Parduok aliejų ir užmokėk skolą, o kas liks, iš to gyvenkite”.

8. Kartą Eliziejus ėjo į Šunemą, kur gyveno turtinga moteris. Ji kvietė jį užeiti pavalgyti. Nuo to laiko kiekvieną kartą praeidamas jis užsukdavo pavalgyti.

9. Kartą ji tarė savo vyrui: “Aš suprantu, kad tas žmogus, kuris nuolat užeina pas mus, yra šventas Dievo vyras.

10. Padarykime mažą kambarėlį ant aukšto ir padėkime jam ten lovą, stalą, kėdę ir lempą, kad užsukęs jis turėtų kur pailsėti”.

11. Kartą Eliziejus atėjęs užėjo į tą kambarį ir ten ilsėjosi.

12. Jis liepė savo tarnui Gehaziui pakviesti šunemietę. Ji atėjo.

13. Jai atėjus, jis tarė tarnui: “Paklausk jos, kuo galėčiau atsilyginti už visą jos rūpestį. Gal ji norėtų, kad pakalbėčiau už ją su karaliumi ar kariuomenės vadu?” Ji atsakė: “Aš gyvenu tarp savo žmonių”.

14. Eliziejus vėl klausė: “Ką jai padaryti?” Gehazis atsiliepė: “Ji neturi sūnaus, o jos vyras senas”.

15. Tuomet Eliziejus liepė pakviesti ją. Atėjusi ji atsistojo tarpduryje.

16. Jis tarė jai: “Už metų, apie šitą laiką, tu glamonėsi sūnų!” Ji sakė: “O ne, mano viešpatie, Dievo vyre, nemeluok savo tarnaitei”.

17. Moteris pastojo ir po metų pagimdė sūnų, kaip Eliziejus jai buvo sakęs.

18. Vaikas paaugo ir kartą išėjo pas tėvą prie pjovėjų.

19. Jis tarė savo tėvui: “Mano galva, mano galva!” Tėvas liepė tarnui parnešti jį namo pas motiną.

20. Kai jį parnešė pas motiną, pasėdėjęs ant jos kelių iki vidudienio, jis mirė.

21. Ji užnešė jį, paguldė į Dievo vyro lovą, užrakino duris ir išėjo.

22. Pašaukusi savo vyrą, ji tarė: “Atsiųsk tarną ir asilę, kad galėčiau skubiai nuvykti pas Dievo vyrą ir tuojau sugrįžti”.

23. Jis paklausė: “Kodėl tu eini pas jį šiandien? Juk nei jaunas mėnulis, nei sabatas”. Bet ji atsakė: “Viskas gerai”.

24. Pabalnojusi asilę, ji sakė savo tarnui: “Varyk ir skubėk. Nesustok, kol pasakysiu”.

25. Ji atėjo pas Dievo vyrą prie Karmelio kalno. Dievo vyras, pamatęs ją iš tolo, tarė savo tarnui Gehaziui: “Šunemietė čia!

26. Bėk ją pasitikti ir paklausk, kaip sekasi jai, jos vyrui ir vaikui”. Ji atsakė: “Gerai”.

27. Atėjusi pas Dievo vyrą, ji apkabino jo kojas. Gehazis norėjo atitraukti, bet Dievo vyras tarė: “Palik ją, ji labai nusiminusi. Viešpats nuslėpė tai nuo manęs ir nepasakė”.

28. Ji tarė: “Argi aš tavęs, mano viešpatie, prašiau sūnaus? Argi nesakiau: ‘Neapgauk manęs’?”

29. Tada Eliziejus liepė Gehaziui susijuosti, pasiimti jo lazdą ir eiti: “Jei ką sutiksi, nesveikink jo, o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam. Nuėjęs uždėk mano lazdą ant berniuko veido”.

30. Vaiko motina atsakė Eliziejui: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Jis nuėjo kartu su ja.

31. Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant berniuko, tačiau nebuvo nei balso, nei atsakymo. Tada jis grįžo ir, kelyje susitikęs juos, pasakė jam: “Berniukas nepabudo”.

32. Eliziejus, įėjęs į namus, pamatė negyvą berniuką jo lovoje.

33. Jis užrakino duris paskui save ir meldėsi Viešpačiui.

34. Po to jis atsigulė ant vaiko, uždėjo savo burną ant jo burnos, savo akis ant jo akių ir savo rankas ant jo rankų. Vaiko kūnas sušilo.

35. Pasivaikščiojęs Eliziejus vėl išsitiesė ant vaiko. Tuomet berniukas sučiaudėjo septynis kartus ir atsimerkė.

36. Pasišaukęs Gehazį, jis tarė: “Pašauk šunemietę”. Jai atėjus, jis sakė: “Pasiimk savo sūnų”.

37. Įėjusi ji parpuolė prie jo kojų, nusilenkė iki žemės ir, pasiėmusi sūnų, išėjo.

38. Eliziejus sugrįžo į Gilgalą. Badas buvo krašte. Pranašų sūnums sėdint prie jo, jis liepė savo tarnui užkaisti didelį puodą ir išvirti visiems viralo.

39. Vienas iš jų išėjo į lauką pasirinkti daržovių; jis rado laukinį augalą, nuo kurio prisirinko laukinių moliūgų pilną apsiaustą. Parėjęs juos supjaustė į viralo puodą, nes jų nepažino.

40. Vyrai, paragavę įpilto viralo, šaukė: “Mirtis puode, Dievo vyre!” Jie negalėjo valgyti.

41. Eliziejus liepė atnešti miltų. Supylęs juos į puodą, jis tarė: “Pilkite žmonėms, kad jie valgytų”. Puode nebuvo nieko kenksmingo.

42. Vienas vyras atėjo iš Baal Šališos ir atnešė Dievo vyrui pirmavaisių: dvidešimt miežinių kepalų ir šviežių varpų maiše. Eliziejus liepė savo tarnui duoti žmonėms valgyti,

43. bet jis atsakė: “Ar tuo maistu galiu pamaitinti šimtą vyrų?” Eliziejus pakartojo: “Duok žmonėms valgyti, nes Viešpats sako: ‘Jie valgys ir dar paliks’ ”.

44. Jis padavė jiems maistą; jie valgė ir dar liko pagal Viešpaties žodį.

1. Sirijos karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo didis žmogus pas savo valdovą ir gerbiamas, nes Viešpats per jį suteikė išlaisvinimą Sirijai. Jis buvo narsus karys, tačiau sirgo raupsais.

2. Sirai, kartą išėję būriais, parsivedė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę; ji tarnavo Naamano žmonai.

3. Kartą ji tarė savo šeimininkei: “Jei mano valdovas būtų Samarijoje, tai pranašas pagydytų jį nuo raupsų”.

4. Atėjęs pas savo valdovą, Naamanas pasakė, ką mergaitė iš Izraelio kalbėjo jo žmonai.

5. Sirijos karalius jam tarė: “Gerai, eik! O aš pasiųsiu Izraelio karaliui laišką”. Jis pasiėmė dešimtį talentų sidabro, šešis tūkstančius šekelių aukso, dešimt išeiginių drabužių ir išėjo.

6. Jis nunešė Izraelio karaliui laišką, kuriame buvo parašyta: “Kartu su šituo laišku siunčiu pas tave savo tarną Naamaną, kad jį pagydytum nuo raupsų”.

7. Izraelio karalius, perskaitęs laišką, perplėšė savo drabužius ir tarė: “Argi aš Dievas, kad gyvybė ir mirtis būtų mano rankose? Jis siunčia pas mane, kad pagydyčiau vyrą nuo raupsų! Pagalvokite ir matykite, kaip jis ieško priekabių prie manęs”.

8. Dievo vyras Eliziejus, išgirdęs, kad Izraelio karalius perplėšė savo drabužius, siuntė pas karalių, sakydamas: “Kodėl perplėšei savo drabužius? Tegul jis ateina pas mane ir jis sužinos, kad Izraelyje yra pranašas”.

9. Naamanas atvyko su žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų durų.

10. Eliziejus siuntė pas Naamaną savo tarną, sakydamas: “Eik ir apsiplauk septynis kartus Jordane, tavo kūnas atsinaujins ir bus švarus”.

11. Naamanas supyko ir nuėjo, sakydamas: “Aš galvojau, kad jis išeis, atsistos, šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, uždės ranką ant raupsuotų vietų ir taip pagydys nuo raupsų.

12. Argi Damasko upių Abanos ir Parparo vanduo ne geresnis už visus Izraelio vandenis? Argi negalėčiau juose apsiplauti ir tapti švarus?” Jis apsigręžė ir nuėjo labai supykęs.

13. Bet jo tarnai priartėję jam kalbėjo: “Jei pranašas tau būtų įsakęs atlikti kokį didelį dalyką, argi nebūtum daręs? Tuo labiau, kai jis sakė: ‘Apsiplauk ir būsi švarus’ ”.

14. Jis nuėjo prie Jordano ir pasinėrė jame septynis kartus, kaip Dievo vyras buvo liepęs. Jo kūnas pasidarė kaip mažo vaiko, ir jis tapo švarus.

15. Jis ir visi jo palydovai sugrįžo pas Dievo vyrą. Atsistojęs prieš pranašą, jis tarė: “Dabar tikrai žinau, kad niekur kitur žemėje nėra Dievo, tik Izraelyje. Prašau, priimk dovaną iš savo tarno”.

16. Eliziejus atsakė: “Kaip gyvas Viešpats, kuriam aš tarnauju, nieko neimsiu”. Nors Naamanas jį įkalbinėjo paimti, tačiau jis atsisakė.

17. Tuomet Naamanas prašė: “Jeigu ne, tai, prašau, duok savo tarnui tiek žemės, kiek gali panešti pora mulų, nes tavo tarnas daugiau nebeaukos deginamųjų ir kitų aukų jokiam dievui, tik Viešpačiui.

18. Tik norėčiau, kad Viešpats man atleistų nusikaltimą, kai aš vesiu savo valdovą į Rimono namus pagarbinti ir kartu su juo nusilenksiu Rimonui”.

19. Eliziejus jam tarė: “Eik ramybėje”. Jam paėjus nuo jo gerą kelio galą,

20. Dievo vyro Eliziejaus tarnas Gehazis pagalvojo: “Mano viešpats pasigailėjo siro Naamano ir nepriėmė iš jo to, ką jis atnešė. Kaip gyvas Viešpats, aš bėgsiu paskui jį ir paimsiu iš jo ką nors”.

21. Gehazis nusivijo Naamaną. Naamanas, pamatęs atbėgantį vyrą jam iš paskos, nušoko nuo vežimo ir klausė: “Ar viskas gerai?”

22. Tas atsakė: “Viskas gerai! Mano viešpats pasiuntė mane, sakydamas: ‘Ką tik atėjo du pranašų sūnūs iš Efraimo kalnų. Prašau, duok jiems talentą sidabro ir du išeiginius drabužius’ ”.

23. Naamanas atsakė: “Paimk du talentus”. Jis įkalbinėjo, įrišo du talentus sidabro į du maišus, taip pat du išeiginius drabužius ir padavė dviem tarnams, kurie nunešė pirma jo.

24. Atėjęs prie kalvos, Gehazis paėmė iš jų maišus ir padėjo juos savo namuose. Po to jis paleido vyrus, ir jie grįžo.

25. Gehazis atėjo pas Eliziejų, kuris paklausė: “Iš kur ateini, Gehazi?” Tas atsakė: “Tavo tarnas niekur nebuvo išėjęs”.

26. Bet jis jam atsakė: “Argi mano širdis nebuvo su tavimi, kai vyras iššoko iš vežimo tavęs pasitikti? Ar dabar metas paimti pinigus ir drabužius, alyvų sodus ir vynuogynus, avis ir galvijus, tarnus ir tarnaites?

27. Todėl ir Naamano raupsai prilips tau ir tavo palikuonims per amžius”. Jis išėjo nuo jo raupsuotas kaip sniegas.

1. Pranašų sūnūs sakė Eliziejui: “Vieta, kurioje gyvename, kaip matai, mums per ankšta.

2. Leisk mums eiti prie Jordano, pasikirsti ten medžių ir pasistatyti namus”. Jis atsakė: “Eikite”.

3. Vienas jų prašė pranašą eiti su jais. Jis atsakė: “Gerai, aš eisiu”.

4. Jis išėjo su jais. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius.

5. Vienam kertant medį, kirvio geležis įkrito į vandenį. Jis sušuko: “Vargas, šeimininke! Jį buvau pasiskolinęs!”

6. Dievo vyras paklausė: “Kur jis įkrito?” Kai tas parodė vietą, pranašas nusipjovė lazdą, įmetė ją į tą vietą, ir kirvis iškilo.

7. Tada tarė jis: “Pasiimk jį”. Vyras ištiesė ranką ir pasiėmė kirvį.

8. Sirijos karalius kariavo su Izraeliu. Jis tarėsi su savo tarnais, sakydamas: “Tokioje ir tokioje vietoje bus mano stovykla”.

9. Dievo vyras pasiuntė pas Izraelio karalių, sakydamas: “Saugokis, neik pro tą vietą, nes ten sirai”.

10. Izraelio karalius pasiuntė į tą vietą, kurią jam nurodė Dievo vyras, ir saugojo ją. Taip jis saugojosi ne kartą ir ne du.

11. Sirijos karalius dėl to labai nerimavo. Jis, pasišaukęs savo tarnus, tarė: “Sakykite, kas iš mūsų su Izraelio karaliumi?”

12. Vienas iš jo tarnų tarė: “Nė vienas, mano valdove karaliau. Bet pranašas Eliziejus, kuris gyvena Izraelyje, praneša Izraelio karaliui tai, ką kalbi savo miegamajame”.

13. Jis įsakė savo vyrams: “Eikite ir sužinokite, kur jis yra, kad jį suimčiau”. Jam buvo pranešta: “Jis Dotane”.

14. Jis pasiuntė raitelių, kovos vežimų ir didelę kariuomenę, kurie nakčia apsupo miestą.

15. Dievo vyro tarnas, anksti atsikėlęs ir išėjęs, pamatė kariuomenę su raiteliais ir kovos vežimais, kurie buvo apsupę miestą. Tarnas sakė jam: “Vargas, mano šeimininke! Ką dabar darysime?”

16. Eliziejus atsakė: “Nebijok, nes su mumis yra daugiau negu su jais”.

17. Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, atverk jo akis, kad matytų”. Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų.

18. Sirams artinantis prie jo, Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, apakink juos”. Ir Jis apakino juos pagal Eliziejaus žodį.

19. Tada Eliziejus tarė jiems: “Čia ne tas kelias ir ne tas miestas. Sekite mane, ir aš jus nuvesiu pas tą vyrą, kurio ieškote”. Jis juos nuvedė į Samariją.

20. Jiems atėjus į Samariją, Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, atverk jų akis, kad jie vėl matytų”. Viešpats atvėrė jų akis, ir jie pamatė esą Samarijos viduryje.

21. Izraelio karalius, juos pamatęs, klausė Eliziejų: “Mano tėve, ar juos užmušti?”

22. Eliziejus atsakė: “Neužmušk. Argi tu žudai tuos, kuriuos paimi į nelaisvę savo kardu ir lanku? Duok jiems duonos ir vandens, kad pavalgytų ir atsigertų, o tada tegul eina pas savo valdovą”.

23. Jis jiems paruošė dideles vaišes, ir, jiems pavalgius bei atsigėrus, paleido juos grįžti pas savo valdovą. Nuo to laiko Sirijos būriai daugiau nebepuldinėjo Izraelio.

24. Kartą Sirijos karalius Ben Hadadas, surinkęs visą savo kariuomenę, atėjo ir apgulė Samariją.

25. Tada kilo didelis badas Samarijoje. Jie laikė ją apgulę, kol asilo galva kainavo aštuoniasdešimt šekelių sidabro ir ketvirtis kabo balandžių mėšlo penkis šekelius sidabro.

26. Izraelio karaliui einant mūro siena, viena moteris sušuko: “Padėk, mano valdove karaliau!”

27. Jis atsakė: “Jei Viešpats tau nepadeda, kaip aš tau padėsiu? Iš klojimo ar iš vyno spaustuvo?”

28. Karalius jos paklausė: “Ko norėtum?” Ji atsakė: “Šita moteris man sakė: ‘Suvalgykime tavo sūnų šiandien, o mano sūnų rytoj suvalgysime’.

29. Išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. O kai kitą dieną jai pasakiau, kad duotų savo sūnų suvalgyti, tai ji paslėpė jį”.

30. Karalius, išgirdęs moters žodžius, persiplėšė drabužius. Jis ėjo per sieną, ir žmonės matė, kad jis po rūbais vilkėjo ašutinę ant kūno.

31. Jis tarė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei Šafato sūnaus Eliziejaus galva šiandien pasiliks ant jo pečių”.

32. Karalius pasiuntė vyrą pas Eliziejų, kuris tuo laiku sėdėjo savo namuose su vyresniaisiais. Eliziejus tarė vyresniesiems, prieš pasiuntiniui ateinant: “Ar matote, šitas žmogžudžio sūnus pasiuntė vyrą, kad nukirstų man galvą? Pamatę pasiuntinį ateinant, užrakinkite duris ir tvirtai laikykite, nes ir jo valdovą tuoj pamatysite”.

33. Jam kalbant su jais, atėjo pasiuntinys ir tarė: “Šita nelaimė yra iš Viešpaties! Tai ko man dar laukti iš Viešpaties?”

1. Tada Eliziejus sakė: “Klausykite Viešpaties žodžio: ‘Rytoj tuo laiku Samarijos vartuose smulkių miltų sykelis kainuos vieną šekelį ir du miežių sykeliai vieną šekelį’ ”.

2. Tuomet vyras, į kurio ranką karalius remdavosi, sakė Dievo vyrui: “Jei Viešpats atidarytų dangaus langus, ar galėtų taip įvykti?” Jis atsakė: “Tu tai matysi savo akimis, bet nevalgysi to”.

3. Keturi raupsuoti vyrai buvo prie miesto vartų. Jie kalbėjosi: “Ar mes čia sėdėsime, kol mirsime?

4. Jei eisime į miestą, ten siaučia badas ir mes mirsime ten, o jei čia sėdėsime, taip pat mirsime. Taigi eikime į sirų stovyklą. Jei jie paliks mus gyvus, gyvensime, o jei jie mus nužudys, mirsime”.

5. Prieblandoje jie pakilo eiti į sirų stovyklą. Priėję prie stovyklos, jie pamatė, kad ten nebuvo nė vieno žmogaus.

6. Viešpats padarė, kad sirų kariuomenė girdėjo vežimų ir žirgų kanopų bildesį, didelės kariuomenės garsus. Sirai kalbėjosi: “Tikrai, Izraelio karalius pasamdė prieš mus hetitų ir egiptiečių karalius”.

7. Jie skubėdami pakilo prieblandoje ir, palikę palapines, žirgus, asilus ir visa, kas stovykloje buvo, bėgo, gelbėdami savo gyvybes.

8. Raupsuotieji atėjo į stovyklą. Įėję į vieną palapinę, valgė, gėrė ir, pasiėmę sidabro, aukso bei drabužių, paslėpė. Po to jie sugrįžo, įėjo į kitą palapinę ir, išnešę iš ten, taip pat paslėpė.

9. Tada jie sakė vienas kitam: “Negerai darome, nes šita diena yra geros naujienos diena. Jei mes delsime ir lauksime iki aušros, ištiks mus nelaimė. Tad dabar eikime ir praneškime karaliaus namiškiams”.

10. Sugrįžę jie pranešė miesto vartų sargybai: “Buvome nuėję į sirų stovyklą; ten nėra nė vieno žmogaus, tik pririšti žirgai ir asilai, ir palapinėse viskas kaip buvo”.

11. Vartų sargyba pranešė tą žinią karaliaus namams.

12. Karalius, naktį atsikėlęs, sakė savo tarnams: “Aš jums pasakysiu, ką sirai padarė. Jie žino, kad mes alkani. Taigi jie išėjo iš stovyklos ir pasislėpė atvirame lauke, sakydami: ‘Jie išeis iš miesto, tada mes juos gyvus suimsime ir įsiveršime į miestą’ ”.

13. Vienas iš jo tarnų tarė karaliui: “Leisk paimti likusius mieste penkis žirgus, nes jie yra likę mieste, kaip ir visa Izraelio daugybė, pasiųskime vyrus ir ištirkime”.

14. Jie pakinkė žirgus į du vežimus, ir karalius pasiuntė juos paskui sirų kariuomenę, sakydamas: “Eikite ir pažiūrėkite”.

15. Jie sekė juos iki Jordano; visas kelias buvo pilnas drabužių ir ginklų, kuriuos sirai skubėdami išmėtė. Pasiuntiniai sugrįžo ir pranešė karaliui.

16. Tada žmonės ėjo ir plėšė sirų stovyklą. Sykelis smulkių miltų arba du sykeliai miežių kainavo vieną šekelį, kaip Viešpats buvo sakęs.

17. Karalius pavedė vyrui, į kurio ranką jis remdavosi, prižiūrėti vartus, bet žmonės jį sumindžiojo vartuose ir jis mirė, kaip Dievo vyras buvo sakęs, kai pas jį buvo atėjęs karalius.

18. Kai Dievo vyras sakė karaliui: “Du sykeliai miežių arba vienas sykelis smulkių miltų kainuos vieną šekelį rytoj apie šitą laiką Samarijos vartuose”,

19. tas vyras sakė Dievo vyrui: “Jei Viešpats atidarytų dangaus langus, ar galėtų taip įvykti?” Pranašas atsakė: “Tu tai matysi savo akimis, tačiau nevalgysi”.

20. Taip ir atsitiko. Žmonės jį mirtinai sumindžiojo vartuose.

1. Eliziejus kalbėjo moteriai, kurios sūnų jis atgaivino: “Eik iš čia su savo namiškiais ir apsigyvenk kur nors svetur, nes Viešpats pašaukė badą į šitą šalį septyneriems metams”.

2. Moteris padarė pagal Dievo vyro žodį. Ji nuvyko su savo namiškiais į filistinų kraštą ir septynerius metus gyveno ten kaip ateivė.

3. Septyneriems metams praėjus, moteris sugrįžo iš filistinų šalies ir nuėjusi kreipėsi į karalių dėl savo namų ir žemės.

4. Karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu, sakydamas: “Papasakok apie visus didelius darbus, kuriuos padarė Eliziejus”.

5. Gehaziui pasakojant, kaip Eliziejus prikėlė mirusįjį, atėjo ta moteris, kurios sūnų jis buvo atgaivinęs, ir kreipėsi dėl savo namų ir žemės. Gehazis tarė: “Mano valdove karaliau, štai ta moteris ir jos sūnus, kurį prikėlė Eliziejus”.

6. Karalius klausinėjo moterį, ir ji jam viską papasakojo. Po to karalius paskyrė jai vieną rūmų valdininką ir įsakė: “Sugrąžink jai visa, kas jai priklauso, ir visą lauko derlių nuo tos dienos, kai ji paliko šalį, iki šiol”.

7. Kartą Eliziejus atėjo į Damaską. Sirijos karalius Ben Hadadas sirgo. Kai jam pranešė, kad atėjo Dievo vyras,

8. karalius sakė Hazaeliui: “Imk dovanų ir eik Dievo vyro pasitikti. Per jį paklausk Viešpatį, sakydamas: ‘Ar pasveiksiu iš šitos ligos?’ ”

9. Hazaelis, pasiėmęs dovanų, visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių gali panešti, ėjo susitikti su Eliziejumi. Sutikęs jį, Hazaelis tarė: “Tavo sūnus Ben Hadadas, Sirijos karalius, atsiuntė mane pas tave paklausti, ar jis pasveiks iš šitos ligos”.

10. Eliziejus jam atsakė: “Eik ir pasakyk jam: ‘Tu tikrai pagysi’, bet Viešpats man parodė, kad jis tikrai mirs”.

11. Jis ilgai žiūrėjo į jį, kol tas susigėdo. Ir Dievo vyras pradėjo verkti.

12. Hazaelis klausė: “Kodėl tu verki, viešpatie?” Jis atsakė: “Dėl to, kad aš žinau, ką tu darysi izraelitams. Jų sutvirtintus miestus tu sudeginsi, jaunuolius išžudysi kardu, kūdikius sutraiškysi ir nėščias moteris perskrosi”.

13. Hazaelis atsakė: “Kas gi yra tavo tarnas? Ar aš šuo, kad galėčiau padaryti tokius didelius dalykus?” Eliziejus atsakė: “Viešpats man parodė, kad tu tapsi Sirijos karaliumi”.

14. Išsiskyręs su Eliziejumi, jis atėjo pas savo valdovą, kuris jį klausė: “Ką sakė Eliziejus?” Jis atsakė: “Jis sakė, kad tu tikrai pagysi”.

15. Kitą dieną jis ėmė antklodę, pamirkė ją vandenyje ir uždėjo karaliui ant veido, ir tas mirė. Hazaelis ėmė karaliauti jo vietoje.

16. Penktaisiais Izraelio karaliaus Jehoramo, Ahabo sūnaus, metais Jehoramas, Judo karaliaus Juozapato sūnus, pradėjo karaliauti Jeruzalėje.

17. Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje.

18. Jis vaikščiojo Izraelio karalių keliais kaip Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Ir jis darė pikta Viešpaties akyse.

19. Tačiau Viešpats nenorėjo Judo sunaikinti dėl savo tarno Dovydo, nes jam buvo pažadėjęs duoti žiburį iš jo vaikų.

20. Jehoramui valdant, Edomas sukilo, atsiskyrė nuo Judo ir paskyrė sau karalių.

21. Jehoramas nuvyko į Cayrą su kovos vežimais. Naktį jis užpuolė edomitus, kurie buvo apsupę jį ir kovos vežimų viršininkus, ir žmonės pabėgo į savo palapines.

22. Taip Edomas išsilaisvino iš Judo valdžios. Tuo pačiu laiku atsiskyrė ir Libna.

23. Visi kiti Jehoramo darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje.

24. Jehoramas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste, o jo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti jo vietoje.

25. Dvyliktaisiais Izraelio karaliaus Jehoramo, Ahabo sūnaus, metais Jeruzalėje pradėjo karaliauti Judo karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas.

26. Jis buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje vienerius metus. Jo motina buvo vardu Atalija, Izraelio karaliaus Omrio duktė.

27. Jis vaikščiojo Ahabo namų keliais ir darė pikta Viešpaties akyse, nes buvo Ahabo namų žentas.

28. Jis su Ahabo sūnumi Jehoramu kariavo prieš Sirijos karalių Hazaelį Ramot Gileade, ir sirai sužeidė Jehoramą.

29. Karalius Jehoramas sugrįžo gydytis į Jezreelį. Ahazijas, Judo karaliaus Jehoramo sūnus, aplankė Jezreelyje sužeistą karalių Jehoramą, Ahabo sūnų.

1. Pranašas Eliziejus, pasišaukęs vieną iš pranašų sūnų, jam tarė: “Susijuosk, pasiimk indą aliejaus ir eik į Ramot Gileadą.

2. Ten surask Nimšio sūnaus Juozapato sūnų Jehuvą. Pasikviesk jį iš jo brolių ir, įsivedęs į vidinį kambarį,

3. užpilk jam iš indo aliejaus ant galvos, sakydamas: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’. Po to, atidaręs duris, išbėk nelaukdamas”.

4. Jaunasis pranašas atėjo į Ramot Gileadą.

5. Čia jis rado kariuomenės vadus besėdinčius. Jis tarė: “Turiu tau, vade, ką pasakyti”. Jehuvas paklausė: “Kuriam iš mūsų?” Jis atsakė: “Tau, vade”.

6. Atsikėlęs Jehuvas įėjo į namus. Tuomet jis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: “Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Viešpaties tautos Izraelio karaliumi.

7. Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus ir atkeršysi Jezabelei už pranašų ir visų Viešpaties tarnų kraują.

8. Visi Ahabo namai pražus. Aš išnaikinsiu Izraelyje visus Ahabo giminės vyrus, kaip vergus, taip ir likusius Izraelyje.

9. Padarysiu su Ahabo namais, kaip padariau su Nebato sūnaus Jeroboamo ir su Ahijos sūnaus Baašos namais.

10. Jezabelę suės šunys Jezreelyje ir niekas jos nepalaidos’ ”. Po to jis atidarė duris ir išbėgo.

11. Jehuvui įėjus pas savo valdovo tarnus, jie klausė: “Kas atsitiko? Ko tas beprotis buvo atėjęs pas tave?” Jis jiems atsakė: “Jūs žinote tą žmogų ir jo kalbą”.

12. Jie sakė: “Netiesa, pasakyk mums dabar”. Tuomet jis pasakė, ką pranašas kalbėjo, sakydamas: “Taip sako Viešpats: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’ ”.

13. Tada kiekvienas iš jų skubiai ėmė savo apsiaustą, patiesė jį po jo kojomis ant plikų laiptų ir trimitavo, skelbdami: “Jehuvas yra karalius!”

14. Taip Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Jehoramą, kuris su visu Izraeliu buvo Ramot Gileade prieš Sirijos karalių Hazaelį.

15. Karalius Jehoramas buvo sugrįžęs į Jezreelį gydytis, nes buvo sužeistas, kai kariavo su Sirijos karaliumi Hazaeliu. Jehuvas sakė: “Jei jūs pritariate, tai tegul niekas neišeina iš miesto, kad nepraneštų Jezreelyje”.

16. Jehuvas sėdo į vežimą ir išvažiavo į Jezreelį, nes Jehoramas ten gydėsi, o Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Jehoramo lankyti.

17. Jezreelio bokšte sargybinis, pamatęs Jehuvo būrį atvažiuojant, pranešė: “Matau būrį”. Jehoramas įsakė pasiųsti raitelį ir jų paklausti: “Ar su taika?”

18. Raitelis, susitikęs su Jehuvo būriu, klausė: “Ar su taika?” Jehuvas atsakė: “Kam tau rūpi taika? Apsisuk ir sek paskui mane”. Sargybinis pranešė: “Pasiuntinys su jais susitiko, bet negrįžta”.

19. Jehoramas išsiuntė kitą raitelį. Tas, susitikęs su atvykstančiais, klausė: “Ar su taika?” Jehuvas atsakė: “Kam tau rūpi taika? Apsisuk ir sek paskui mane”.

20. Sargybinis pranešė: “Jis juos pasiekė, bet negrįžta. Važiavimas panašus į Nimšio sūnaus Jehuvo važiavimą, nes važiuoja kaip padūkęs”.

21. Jehoramas įsakė paruošti vežimą. Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas išvažiavo kiekvienas savo vežime. Jie sutiko Jehuvą prie jezreeliečio Naboto žemės sklypo.

22. Jehoramas, pamatęs Jehuvą, paklausė: “Ar su taika, Jehuvai?” Tas atsakė: “Kokia gali būti taika, kol vyksta tavo motinos Jezabelės paleistuvystės ir žyniavimai?”

23. Jehoramas pasuko vežimą ir norėjo pabėgti, šaukdamas: “Išdavystė, Ahazijau!”

24. Tačiau Jehuvas įtempė lanką ir iššovė. Strėlė pataikė Jehoramui į širdį ir jis susmuko vežime.

25. Jehuvas įsakė savo vadui Bidkarui: “Išmesk jį ant jezreeliečio Naboto lauko! Aš prisimenu, kaip mudu važiavome paskui jo tėvą Ahabą ir Viešpats paskelbė prieš jį šį sprendimą:

26. ‘Taip, kaip Aš vakar čia mačiau Naboto ir jo sūnų kraują, taip Aš tau atlyginsiu ant šito žemės sklypo’. Dabar išmesk jį ant šito sklypo, kaip Viešpats pasakė”.

27. Judo karalius Ahazijas, tai pamatęs, bėgo Bet Gano link. Jehuvas jį vijosi ir šaukė: “Nušaukite jį!” Jie peršovė jį vežime Gūro įkalnėje, prie Ibleamo. Jis pabėgo į Megidą ir ten mirė.

28. Jo tarnai parvežė jį į Jeruzalę ir palaidojo prie jo tėvų Dovydo mieste.

29. Vienuoliktaisiais Ahabo sūnaus Jehoramo metais Ahazijas pradėjo karaliauti Jude.

30. Jehuvas atvyko į Jezreelį. Jezabelė, tai išgirdusi, išsidažė veidą, pasipuošė galvą ir žiūrėjo pro langą.

31. Jehuvui įeinant pro vartus, ji klausė: “Ar turėjo Zimris ramybę, nužudęs savo valdovą?”

32. Jis pažvelgė aukštyn į langą ir sakė: “Kas už mane? Kas?” Du ar trys eunuchai pažiūrėjo žemyn.

33. Jis įsakė: “Numeskite ją žemyn!” Jie numetė ją. Jos kraujas aptaškė sienas ir žirgus, kurie ją sutrypė.

34. Po to jis įėjo į vidų, valgė, gėrė ir įsakė: “Eikite ir pažiūrėkite, kad ta prakeiktoji būtų palaidota, nes ji buvo karaliaus duktė”.

35. Nuėję jos laidoti, jie rado tik kaukolę, kojas ir rankų plaštakas.

36. Jie sugrįžo ir jam pranešė. Jehuvas tarė: “Tai Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo per savo tarną tišbietį Eliją: ‘Jezreelyje šunys suės Jezabelės kūną

37. ir jos lavonas gulės kaip mėšlas Jezreelio laukuose. Ir niekas nesakys, kad tai Jezabelė’ ”.

1. Ahabas turėjo septyniasdešimt sūnų Samarijoje. Jehuvas nusiuntė Samarijos miesto vyresniesiems ir Ahabo sūnų globėjams laiškus, kuriuose rašė:

2. “Gavę šitą laišką, visi, kurie turite savo valdovo sūnų, sustiprintą miestą, kovos vežimų ir ginklų,

3. pasirinkite geriausią ir tinkamiausią iš savo valdovo sūnų, pasodinkite jį į tėvo sostą ir kariaukite už savo valdovo namus”.

4. Bet jie labai nusigando ir sakė: “Du karaliai neatsilaikė prieš jį, kaip tad mes atsilaikysime?”

5. Namų valdytojas, miesto valdytojas, vyresnieji ir sūnų globėjai pasiuntė Jehuvui tokį atsakymą: “Mes esame tavo tarnai ir visa, ką mums įsakysi, darysime. Nė vieno karaliumi nepaskirsime. Daryk, kaip tau patinka”.

6. Tada Jehuvas parašė jiems antrą laišką: “Jei jūs esate manieji ir klausysite manęs, paimkite savo valdovo sūnų galvas ir rytoj apie šitą laiką atneškite jas man į Jezreelį!” Karaliaus sūnūs, septyniasdešimt vyrų, buvo miesto didžiūnų užauginti.

7. Gavę šitą laišką, jie nužudė visus karaliaus sūnus, septyniasdešimt vyrų, ir, sudėję jų galvas į pintines, nusiuntė jas Jehuvui į Jezreelį.

8. Pasiuntinys jam pranešė: “Atnešė karaliaus sūnų galvas”. Jis įsakė: “Sukraukite jas į dvi krūvas vartų įėjime ir palikite iki ryto”.

9. Rytą Jehuvas, išėjęs ir atsistojęs prie vartų, kalbėjo visiems žmonėms: “Jūs esate nekalti. Aš padariau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau. Bet kas nužudė šituos?

10. Žinokite, kad nė vienas Viešpaties žodis nekris į žemę, ką Viešpats kalbėjo apie Ahabo namus. Dabar Viešpats įvykdė, ką kalbėjo per savo tarną Eliją”.

11. Jehuvas išžudė visus, kas liko iš Ahabo namų Jezreelyje, visus jo didžiūnus, patikėtinius ir kunigus; nė vieno nepaliko gyvo.

12. Po to jis ėjo į Samariją. Pakelyje, prie piemenų namų,

13. Jehuvas sutiko Judo karaliaus Ahazijo brolius ir klausė: “Kas jūs esate?” Jie atsakė: “Mes esame Ahazijo broliai, atėjome aplankyti karaliaus sūnų ir karalienės sūnų”.

14. Jehuvas įsakė suimti juos gyvus. Jie suėmė juos ir nužudė prie Bet Ekedo šulinio keturiasdešimt du vyrus; nė vieno nepaliko gyvo.

15. Pasitraukęs iš ten, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą. Jis jį pasveikino ir klausė: “Ar tavo širdis nusiteikusi, kaip ir mano širdis dėl tavęs?” Jehonadabas atsakė: “Taip”. Jehuvas tarė: “Jei taip, tai duok ranką”. Jam padavus ranką, Jehuvas padėjo jam įlipti į savo vežimą

16. ir tarė: “Eime su manimi ir pamatysi, koks aš uolus dėl Viešpaties”.

17. Atvykęs į Samariją, jis išžudė visus likusius Ahabo gimines Samarijoje pagal Viešpaties žodį, kurį Jis kalbėjo per Eliją.

18. Jehuvas, sušaukęs visus žmones, jiems tarė: “Ahabas mažai tarnavo Baalui, Jehuvas tarnaus jam daugiau.

19. Dabar sušaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo garbintojus ir visus kunigus; žiūrėkite, kad nė vieno netrūktų, nes turiu aukoti Baalui didelę auką. Kas neatvyks, neliks gyvas”. Jehuvas tai darė klastingai, norėdamas išžudyti Baalo garbintojus.

20. Jis įsakė suruošti Baalui iškilmingą šventę.

21. Jehuvas apie tai paskelbė visam Izraeliui. Atvyko visi iki vieno Baalo garbintojai, ir Baalo namai buvo pilni nuo vieno krašto iki kito.

22. Jis įsakė drabužių saugotojui išdalinti drabužius visiems Baalo garbintojams.

23. Jehuvas, įėjęs su Rechabo sūnumi Jehonadabu į Baalo namus, tarė Baalo garbintojams: “Rūpestingai patikrinkite ir pažiūrėkite, kad čia nebūtų su jumis Viešpaties tarnų, tik vieni Baalo garbintojai”.

24. Jie įėjo aukoti deginamąsias ir kitas aukas. Jehuvas buvo pastatęs lauke aštuoniasdešimt vyrų ir įsakęs: “Tas vyras, kuris leis ištrūkti bent vienam iš žmonių, kuriuos atiduodu į jūsų rankas, savo gyvybe atsakys už jį”.

25. Baigus aukoti deginamąją auką, Jehuvas įsakė sargybai ir kariams: “Išžudykite juos! Niekas tenelieka gyvas!” Jie išžudė juos kardu, sargyba bei vyresnieji juos išmetė ir, įėję į Baalo namus,

26. išnešė atvaizdus iš Baalo namų, juos sudegino,

27. sudaužė Baalo atvaizdą, sugriovė šventyklą ir toje vietoje padarė išvietes, išlikusias iki šios dienos.

28. Taip Jehuvas išnaikino Baalą iš Izraelio.

29. Tačiau nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, nuo auksinių veršių Betelyje ir Dane, Jehuvas nepasitraukė.

30. Viešpats tarė Jehuvui: “Kadangi tu gerai padarei įvykdydamas, kas teisinga mano akyse, ir padarei Ahabo namams visa, kas buvo mano širdyje, tai tavo sūnūs iki ketvirtos kartos sėdės Izraelio soste”.

31. Tačiau Jehuvas nesilaikė Viešpaties, Izraelio Dievo, įstatymo visa širdimi ir neatsitraukė nuo nuodėmių Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.

32. Tuo laiku Viešpats pradėjo mažinti Izraelį. Hazaelis juos nugalėjo visame pasienyje,

33. nuo Jordano rytuose, visą Gileado šalį, gadus, rubenus ir manasus, iki Aroero miesto prie Arnono upės, ir Bašaną.

34. Visi kiti Jehuvo darbai ir jo galia yra aprašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.

35. Jehuvas užmigo prie savo tėvų ir jį palaidojo Samarijoje; jo sūnus Jehoachazas karaliavo jo vietoje.

36. Jehuvas karaliavo Izraeliui Samarijoje dvidešimt aštuonerius metus.

1. Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus miręs, išžudė visus karaliaus palikuonis.

2. Bet karaliaus Joramo duktė Jehošeba, Ahazijo sesuo, slapčia paėmė Ahazijo sūnų Jehoašą iš karaliaus sūnų, kurie turėjo būti nužudyti, ir jį paslėpė nuo Atalijos su jo aukle miegamajame, ir jis išliko gyvas.

3. Jis su ja buvo paslėptas Viešpaties namuose šešerius metus. Atalija valdė kraštą.

4. Septintais metais Jehojada, pasikvietęs šimtininkus ir sargybos viršininkus, įsivedė juos į Viešpaties namus ir padarė su jais sutartį. Prisaikdinęs Viešpaties namuose, jis parodė jiems karaliaus sūnų.

5. Po to jis įsakė: “Trečdalis jūsų, kurie įeinate sabato dieną, saugosite karaliaus namus;

6. trečdalis būsite prie Sūro vartų ir trečdalis prie vartų už sargybos. Taip jūs saugosite namus, kad jie nebūtų sugriauti.

7. O dvi jūsų dalys iš tų, kurie išeinate sabato dieną, saugos Viešpaties namus ir karalių.

8. Kiekvienas iš jūsų, laikydamas rankoje paruoštą ginklą, apsupkite karalių ir, jei kas artinsis prie jo įeinant ar išeinant, nužudykite”.

9. Šimtininkai padarė taip, kaip įsakė kunigas Jehojada: kiekvienas su savo vyrais, kurie sabato dieną įeidavo arba išeidavo, atėjo pas kunigą Jehojadą.

10. Kunigas padavė šimtininkams karaliaus Dovydo ietis ir skydus, buvusius Viešpaties šventykloje.

11. Sargybiniai stovėjo su ginklais rankose aplink karalių nuo dešiniojo šventyklos šono iki kairiojo, prie aukuro ir prie šventyklos.

12. Jis išvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam karūną, įteikė liudijimą, patepė jį ir paskelbė karaliumi. Jie plojo rankomis ir šaukė: “Tegyvuoja karalius!”

13. Atalija, išgirdusi sargybos ir minios šauksmą, atėjo į Viešpaties šventyklą.

14. Pamačiusi karalių, stovintį ant paaukštinimo prie kolonos, kunigaikščius, trimitininkus prie karaliaus ir krašto žmones, besidžiaugiančius ir trimituojančius, Atalija perplėšė savo drabužius ir šaukė: “Sąmokslas! Sąmokslas!”

15. Kunigas Jehojada įsakė šimtininkams: “Išveskite ją pro eiles! Kas ją seks, nužudykite kardu”. Nes kunigas sakė: “Kad ji nebūtų nužudyta Viešpaties namuose”.

16. Jie išvedė ją į karaliaus namus pro Žirgų vartus ir nužudė.

17. Jehojada padarė sandorą tarp Viešpaties ir karaliaus bei tautos, kad jie bus Viešpaties tauta, ir tarp karaliaus ir tautos.

18. Po to visi žmonės nuėjo į Baalo namus, juos sugriovė, aukurus ir atvaizdus sudaužė ir Baalo kunigą Mataną nužudė prie aukurų. Kunigas paskyrė prižiūrėtojus Viešpaties namams.

19. Jis kartu su šimtininkais, kariuomenės vadais, sargybiniais ir visais žmonėmis nuvedė karalių iš Viešpaties namų pro sargybos vartus į karaliaus namus, kur jis atsisėdo į karaliaus sostą.

20. Visi krašto žmonės džiaugėsi, ir mieste buvo ramu. Atalija buvo kardu nužudyta karaliaus namuose.

21. Pradėdamas karaliauti, Jehoašas buvo septynerių metų.

1. Septintaisiais Jehuvo metais Jehoašas tapo karaliumi ir valdė Judą keturiasdešimt metų, gyvendamas Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Cibija iš Beer Šebos.

2. Jehoašas darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, per visas dienas, kol jį mokė kunigas Jehojada.

3. Tik aukštumos nebuvo pašalintos, žmonės vis dar aukojo ir smilkė aukštumose.

4. Jehoasas įsakė kunigams: “Visus pašvęstus pinigus, atneštus į Viešpaties namus, praeinančiųjų pinigus, asmens mokesčius, savo noru duodamas šventyklai aukas

5. turi surinkti kunigai, kiekvienas iš savo pažįstamų. Tegul jie užtaiso visas spragas namuose, kur tik suras kokių spragų”.

6. Dvidešimt trečiaisiais karaliaus Jehoašo metais kunigai dar nebuvo užtaisę namų spragų.

7. Todėl karalius Jehoašas, pasišaukęs kunigą Jehojadą ir kitus kunigus, jiems tarė: “Kodėl jūs neužtaisote namų spragų? Nuo šiolei nebeimkite pinigų iš savo pažįstamų, bet atiduokite juos namų spragoms užtaisyti”.

8. Kunigai nuo to laiko neberinko iš žmonių pinigų ir nebetaisė namų spragų.

9. Kunigas Jehojada paėmė dėžę, išgręžė jos dangtyje skylę ir ją pastatė šalia aukuro, dešinėje pusėje prie įėjimo į Viešpaties namus. Kunigai, budėję prie įėjimo, įmesdavo į ją visus pinigus, atneštus į Viešpaties namus.

10. Pamatę, kad dėžėje daug pinigų, karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas atėję suskaičiuodavo Viešpaties namuose rastus pinigus ir, užrišę maišuose, paimdavo.

11. Suskaičiuotus pinigus atiduodavo darbų prižiūrėtojams Viešpaties namuose, jie sumokėdavo dailidėms ir statybininkams, dirbusiems Viešpaties namuose,

12. mūrininkams bei akmens tašytojams, o taip pat pirkdavo rąstus bei tašytus akmenis Viešpaties namų spragoms užtaisyti ir apmokėdavo visas remonto išlaidas.

13. Už surenkamus Viešpaties namuose pinigus nebuvo daromi reikmenys Viešpaties namams: sidabriniai dubenys, gnybtuvai, šlakstytuvai, trimitai ir auksiniai bei sidabriniai indai.

14. Pinigus atiduodavo darbininkams ir už juos atlikdavo Viešpaties namų remontą.

15. Nebuvo reikalaujama ataskaitos iš tų, kurie pinigus išmokėdavo, nes jie elgėsi ištikimai.

16. Piniginės aukos už nusikaltimus ir nuodėmes nebuvo įnešamos į Viešpaties namus, bet priklausė kunigams.

17. Kartą Sirijos karalius Hazaelis kariavo prieš Gatą ir jį užėmė. Užėmęs Gatą, Hazaelis atsigręžė prieš Jeruzalę.

18. Judo karalius Jehoašas paėmė visas pašvęstas dovanas, kurias pašventė jo tėvai Judo karaliai Juozapatas ir Jehoramas, bei savo paties pašvęstas dovanas ir visą auksą iš Viešpaties bei karaliaus namų iždų ir nusiuntė Sirijos karaliui Hazaeliui. Tada jis pasitraukė nuo Jeruzalės.

19. Visi kiti Jehoašo darbai yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje.

20. Jo tarnai padarė sąmokslą, sukilo ir nužudė Jehoašą Milojo namuose, pakelėje į Silą.

21. Jį nužudė jo tarnai: Šimato sūnus Jozakaras ir Šomero sūnus Jehozabadas. Ir jis buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste, o jo sūnus Amacijas karaliavo jo vietoje.

1. Dvidešimt trečiaisiais Judo karaliaus Jehoašo, Ahazijo sūnaus, metais Jehuvo sūnus Jehoachazas pradėjo karaliauti Izraelyje, Samarijoje, ir karaliavo septyniolika metų.

2. Jis darė pikta Viešpaties akyse ir sekė nuodėmėmis Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė į nuodėmę Izraelį, ir neatsitraukė nuo jų.

3. Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis juos atidavė Sirijos karaliui Hazaeliui ir jo sūnui Ben Hadadui per visas jų dienas.

4. Jehoachazas meldėsi, ir Viešpats jį išklausė, nes matė, kaip Izraelis vargo Sirijos priespaudoje.

5. Viešpats davė Izraeliui gelbėtoją, ir jie buvo išlaisvinti iš Sirijos rankos; tuomet izraelitai gyveno savo palapinėse kaip anksčiau.

6. Tačiau jie neatsitraukė nuo nuodėmių Jeroboamo namų, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, ir gyveno jose, ir neišnaikino giraitės Samarijoje.

7. Sirijos karalius paliko Jehoachazui tik penkiasdešimt raitelių, dešimt kovos vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų, nes jis juos sunaikino ir padarė kaip dulkes kūlimo metu.

8. Visi kiti Jehoachazo darbai ir jo galia yra aprašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.

9. Jehoachazas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Samarijoje, o jo sūnus Jehoašas karaliavo jo vietoje.

10. Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Jehoašo metais Jehoachazo sūnus Jehoašas pradėjo karaliauti Izraelyje, Samarijoje, ir valdė kraštą šešiolika metų.

11. Jis darė pikta Viešpaties akyse ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, ir vaikščiojo jose.

12. Visi kiti Jehoašo darbai ir jo galia, kariaujant su Judo karaliumi Amaciju, yra aprašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.

13. Jehoašas užmigo prie savo tėvų ir jo sūnus Jeroboamas atsisėdo į jo sostą. Jehoašą palaidojo Samarijoje prie Izraelio karalių.

14. Eliziejus susirgo liga, nuo kurios vėliau jis numirė. Izraelio karalius Jehoašas atėjo pas jį, verkė prie jo ir sakė: “Mano tėve, mano tėve, Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!”

15. Eliziejus sakė jam: “Paimk lanką ir strėlių”. Jehoašas paėmė lanką ir strėlių.

16. Tuomet Eliziejus sakė Izraelio karaliui: “Uždėk savo ranką ant lanko”. Jis uždėjo ranką, o Eliziejus uždėjo savo rankas ant karaliaus rankų

17. ir tarė: “Atidaryk langą į rytus ir šauk”. Jis atidarė ir šovė. Eliziejus sakė: “Tai Viešpaties išlaisvinimo strėlė, išlaisvinimo iš Sirijos strėlė. Tu nugalėsi sirus Afeke ir juos pribaigsi”.

18. Po to jis sakė: “Paimk strėles ir suduok į žemę”. Karalius paėmė ir tris kartus sudavė strėlėmis į žemę.

19. Dievo vyras supykęs tarė: “Reikėjo suduoti penkis ar šešis kartus, tada būtum nugalėjęs Siriją ir juos pribaigęs. O dabar tik tris kartus ją nugalėsi”.

20. Eliziejus mirė ir buvo palaidotas. Tais metais Moabo būriai įsiveržė į Izraelį.

21. Kartą, laidojant vyrą, žmonės pamatė karių būrį ir įmetė tą vyrą į Eliziejaus kapą. Kai tas vyras kape palietė Eliziejaus kaulus, atgijo ir atsistojo.

22. Sirijos karalius Hazaelis spaudė Izraelį per visas Jehoachazo dienas.

23. Tačiau Viešpats buvo jiems maloningas, jų gailėjosi ir pažvelgė į juos dėl savo sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Jis nenorėjo jų sunaikinti ir iki šiol jų neatmetė nuo savęs.

24. Sirijos karalius Hazaelis mirė, ir jo sūnus Ben Hadadas pradėjo karaliauti jo vietoje.

25. Jehoachazo sūnus Jehoašas atsiėmė iš Hazaelio sūnaus Ben Hadado miestus, kuriuos jis buvo karu paėmęs iš jo tėvo Jehoachazo. Tris kartus Jehoašas jį nugalėjo ir atgavo Izraelio miestus.

1. Antraisiais Izraelio karaliaus Jehoašo, Jehoachazo sūnaus, metais Jehoašo sūnus Amacijas karaliavo Jude.

2. Pradėdamas karaliauti, jis buvo dvidešimt penkerių metų amžiaus ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo vardu Jehoadina, iš Jeruzalės.

3. Amacijas darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, tačiau ne taip, kaip jo tėvas Dovydas. Jis visur elgėsi taip, kaip jo tėvas Jehoašas.

4. Aukštumos nebuvo panaikintos, ir žmonės vis dar aukojo ir smilkė jose.

5. Kai karalystė įsitvirtino jo rankose, jis nužudė tuos tarnus, kurie nužudė jo tėvą karalių.

6. Tačiau jų vaikų jis nenužudė, laikydamasis to, kas parašyta Mozės įstatymo knygoje, kur Viešpats sako: “Nežudykite tėvų už vaikus, nė vaikų už tėvus, bet kiekvienas turi mirti už savo nuodėmę”.

7. Jis nugalėjo Druskos slėnyje edomitus, nukaudamas jų dešimt tūkstančių, ir užkariavo Selą. Jis ją pavadino Jokteeliu, ir taip ji vadinama iki šios dienos.

8. Tuomet Amacijas siuntė pasiuntinius pas Jehuvo sūnaus Jehoachazo sūnų Jehoasą, Izraelio karalių, ir sakė jam: “Išeik, kad susitiktume veidas į veidą”.

9. Izraelio karalius Jehoašas siuntė Judo karaliui Amacijui tokį atsakymą: “Libane auganti usnis siuntė pas Libano kedrą, sakydama: ‘Leisk savo dukterį už mano sūnaus’. Bet Libano laukinis žvėris prabėgdamas sutrypė usnį.

10. Tu nugalėjai edomitus, todėl pasididžiavo tavo širdis. Džiaukis tuo ir pasilik namie. Kodėl nori prisišaukti nelaimę ir žūti kartu su Judu?”

11. Amacijas nepaklausė, todėl Izraelio karalius Jehoasas atėjo. Jis ir Judo karalius Amacijas susitiko veidas į veidą Bet Šemeše, kuris priklauso Judui.

12. Izraelis nugalėjo Judą, ir jo vyrai pabėgo į savo palapines.

13. Judo karalių Amaciją, Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų, Izraelio karalius Jehoašas paėmė į nelaisvę Bet Šemeše; tada atėjo į Jeruzalę ir nugriovė Jeruzalės sieną nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų, keturis šimtus uolekčių.

14. Jis pasiėmė visą auksą, sidabrą, visus indus, rastus Viešpaties namuose ir karaliaus namų ižde, bei įkaitus ir sugrįžo į Samariją.

15. Visi kiti Jehoašo darbai, jo galia ir jo kova su Judo karaliumi Amaciju yra aprašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.

16. Jehoašas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Samarijoje prie Izraelio karalių, o jo sūnus Jeroboamas karaliavo jo vietoje.

17. Jehoašo sūnus Amacijas, Judo karalius, mirus Jehoachazo sūnui Jehoašui, Izraelio karaliui, dar gyveno penkiolika metų.

18. Visi kiti Amacijo darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje.

19. Jeruzalėje prieš jį kilo sąmokslas, ir Amacijas pabėgo į Lachišą. Bet jie pasiuntė į Lachišą ir jį ten nužudė.

20. Jo kūną pargabeno ant žirgų Jeruzalėn ir palaidojo prie jo tėvų Dovydo mieste.

21. Tada visi Judo žmonės ėmė Azariją, kuriam buvo šešiolika metų, ir padarė savo karaliumi vietoje jo tėvo Amacijo.

22. Jis sutvirtino Elatą ir sugrąžino jį Judui po to, kai karalius užmigo prie savo tėvų.

23. Jeroboamas, Izraelio karaliaus Jehoašo sūnus, pradėjo karaliauti Samarijoje penkioliktaisiais Judo karaliaus Amacijo, Jehoašo sūnaus, metais. Jis valdė keturiasdešimt vienerius metus.

24. Jis darė pikta Viešpaties akyse ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.

25. Jis atstatė Izraelio ribas nuo Hamato iki lygumos jūros pagal Viešpaties, Izraelio Dievo, žodį, kurį Jis paskelbė per savo tarną pranašą Joną, Amitajo sūnų, iš Get Hefero.

26. Viešpats matė didelį Izraelio vargą, kad nebeliko nei vergų, nei laisvųjų ir kad nebuvo nė vieno, kas padėtų Izraeliui.

27. Viešpats nesakė, kad išnaikins Izraelio vardą nuo žemės paviršiaus, bet Jis išgelbėjo juos per Jehoašo sūnų Jeroboamą.

28. Visi kiti Jeroboamo darbai, jo galia, kovos, kaip jis sugrąžino Izraeliui Damaską ir Hamatą, yra aprašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.

29. Jeroboamas užmigo prie savo tėvų, Izraelio karalių, ir jo sūnus Zacharija karaliavo jo vietoje.

1. Dvidešimt septintaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais Jude pradėjo karaliauti karaliaus Amacijo sūnus Azarija.

2. Pradėdamas valdyti, jis buvo šešiolikos metų ir penkiasdešimt dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo vardu Jecholija, iš Jeruzalės.

3. Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Amacijas.

4. Tik aukštumos nebuvo panaikintos, žmonės vis dar aukojo ir smilkė aukštumose.

5. Viešpats ištiko karalių raupsais. Iki mirties jis gyveno atskiruose namuose, o jo sūnus Jotamas valdė jo namus ir teisė krašto žmones.

6. Visi kiti Azarijos darbai surašyti Judo karalių metraščių knygoje.

7. Azarija užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų Dovydo mieste; jo sūnus Jotamas karaliavo jo vietoje.

8. Trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Azarijos metais Jeroboamo sūnus Zacharija šešis mėnesius karaliavo Izraelyje, Samarijoje.

9. Jis darė pikta Viešpaties akyse kaip jo tėvai ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.

10. Jabešo sūnus Šalumas surengė sąmokslą, užpuolė žmonių akivaizdoje Zachariją, nužudė jį ir karaliavo jo vietoje.

11. Visi kiti Zacharijos darbai surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.

12. Toks buvo Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo Jehuvui: “Iki ketvirtosios kartos tavo sūnūs sėdės Izraelio soste”. Ir taip įvyko.

13. Jabešo sūnus Šalumas pradėjo karaliauti Izraelyje trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Uzijo metais ir karaliavo Samarijoje vieną mėnesį.

14. Gadžio sūnus Menahemas, išėjęs iš Tircos, atėjo į Samariją; jis, užpuolęs Jabešo sūnų Šalumą, nužudė jį ir karaliavo jo vietoje.

15. Visi kiti Šalumo darbai ir jo surengtas sąmokslas yra aprašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.

16. Menahemas sunaikino Tifsacho miestą ir visą kraštą nuo Tircos; gyventojus išžudė, nes jie neatidarė jam miesto vartų, o nėščias moteris perskrodė.

17. Trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Azarijos metais Izraelyje pradėjo karaliauti Gadžio sūnus Menahemas ir karaliavo Samarijoje dešimt metų.

18. Jis darė pikta Viešpaties akyse ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.

19. Asirijos karalius Pulas užpuolė kraštą. Menahemas davė jam tūkstantį talentų sidabro, kad jo ranka būtų su juo ir padėtų įsitvirtinti valdžioje.

20. Menahemas visus pasiturinčius gyventojus apdėjo mokesčiais, kiekvieną po penkiasdešimt šekelių sidabro, kad galėtų sumokėti Asirijos karaliui. Taip Asirijos karalius apsisuko ir pasitraukė iš krašto.

21. Visi kiti Menahemo darbai surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.

22. Menahemas užmigo prie savo tėvų, ir jo sūnus Pekachija karaliavo jo vietoje.

23. Penkiasdešimtaisiais Judo karaliaus Azarijos metais Izraelio karaliumi Samarijoje tapo Menahemo sūnus Pekachija ir karaliavo dvejus metus.

24. Jis darė pikta Viešpaties akyse ir nepasitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.

25. Prieš jį surengė sąmokslą Remalijo sūnus Pekachas, jo karo vadas. Jis susitarė su Argobu, Arjė bei penkiasdešimt gileadiečių ir nužudė jį Samarijoje, karaliaus rūmuose. Ir jis karaliavo jo vietoje.

26. Visi kiti Pekachijos darbai surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.

27. Penkiasdešimt antraisiais Judo karaliaus Azarijos metais Izraelyje ir Samarijoje pradėjo karaliauti Remalijo sūnus Pekachas ir karaliavo dvidešimt metų.

28. Pekachas darė pikta Viešpaties akyse ir neatsitraukė nuo nuodėmių Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę.

29. Izraelio karaliaus Pekacho dienomis Asirijos karalius Tiglat Pileseras įsiveržė ir paėmė Ijoną, Abel Bet Maaką, Janoachą, Kedešą, Hasorą, Gileadą, Galilėją ir visą Naftalio kraštą, o žmones išsivedė į Asiriją.

30. Elos sūnus Ozėjas surengė sąmokslą prieš Remalijo sūnų Pekachą, nužudė jį ir karaliavo jo vietoje dvidešimtaisiais Uzijo sūnaus Jotamo metais.

31. Visi kiti Pekacho darbai surašyti Izraelio karalių metraščių knygoje.

32. Antraisiais Remalijo sūnaus Pekacho, Izraelio karaliaus, metais pradėjo karaliauti Judo karaliaus Uzijo sūnus Jotamas.

33. Jis pradėjo karaliauti dvidešimt penkerių metų ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jo motina buvo Cadoko duktė Jeruša.

34. Jis darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, kaip ir jo tėvas Uzijas.

35. Tačiau aukštumos nebuvo panaikintos, žmonės vis dar smilkė ir aukojo aukštumose. Jis pastatė aukštutinius Viešpaties namų vartus.

36. Visi kiti Jotamo darbai yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje.

37. Tomis dienomis Viešpats pradėjo siųsti prieš Judą Sirijos karalių Reciną ir Remalijo sūnų Pekachą.

38. Jotamas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste; jo sūnus Ahazas pradėjo karaliauti jo vietoje.

1. Septynioliktaisiais Remalijo sūnaus Pekacho metais pradėjo karaliauti Judo karaliaus Jotamo sūnus Ahazas.

2. Pradėdamas karaliauti, jis buvo dvidešimties metų ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jis nedarė to, kas teisinga Viešpaties, jo Dievo, akyse, kaip darė jo tėvas Dovydas,

3. bet vaikščiojo Izraelio karalių keliais, net leido savo sūnui eiti per ugnį, mėgdžiodamas bjaurystes pagonių, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams užimant tą kraštą.

4. Jis aukojo ir smilkė aukštumose, ant kalvų ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.

5. Sirijos karalius Recinas ir Remalijo sūnus Pekachas, Izraelio karalius, atėję prieš Jeruzalę, apgulė miestą, bet neįstengė jo paimti.

6. Sirijos karalius Recinas sugrąžino Elatą Sirijai ir, išvaręs žydus iš Elato, jį apgyvendino edomitais, kurie ten tebegyvena iki šios dienos.

7. Tada Ahazas siuntė pasiuntinius pas Asirijos karalių Tiglat Pileserą, sakydamas: “Aš esu tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš Sirijos ir Izraelio karalių rankų”.

8. Ahazas paėmė auksą ir sidabrą, kuriuos rado Viešpaties namuose ir karaliaus namų ižde, ir pasiuntė dovaną Asirijos karaliui.

9. Asirijos karalius paklausė jo ir, užpuolęs Damaską, paėmė jį, gyventojus išvedė į Kyrą, o Reciną nužudė.

10. Karalius Ahazas nuvyko į Damaską pasitikti Asirijos karaliaus Tiglat Pilesero. Pamatęs Damaske aukurą, karalius Ahazas pasiuntė kunigui Ūrijai aukuro atvaizdą, jo pavyzdį ir brėžinius su visomis detalėmis.

11. Kunigas Ūrija pastatė aukurą pagal pavyzdį, kurį karalius Ahazas atsiuntė iš Damasko, prieš Ahazui grįžtant iš Damasko.

12. Karalius, sugrįžęs iš Damasko ir pamatęs aukurą, priėjo prie jo ir aukojo ant jo.

13. Jis aukojo deginamąją bei duonos auką, išliejo geriamąją auką ir šlakstė padėkos aukų kraują ant aukuro.

14. Varinį aukurą, kuris buvo priešais Viešpatį, perkėlė į kitą vietą, į šiaurę nuo naujo aukuro.

15. Karalius Ahazas įsakė kunigui Ūrijai: “Ant naujojo aukuro aukok deginamąją auką rytą ir duonos auką vakare, karaliaus deginamąją bei duonos auką ir krašto gyventojų deginamąsias, duonos ir geriamąsias aukas, o aukų kraują šlakstyk ant jo. Varinį aukurą palik mano nuožiūrai”.

16. Kunigas Ūrija padarė, kaip jam įsakė karalius Ahazas.

17. Karalius Ahazas supjaustė stovų rėmus ir nuėmė nuo jų praustuves. Jis taip pat nukėlė baseiną nuo varinių jaučių, kurie buvo po juo, ir padėjo jį ant akmeninio grindinio.

18. Be to, sabato pastogę, kuri buvo pastatyta namuose, ir karaliaus įėjimą jis pašalino iš Viešpaties namų dėl Asirijos karaliaus.

19. Visi kiti Ahazo darbai yra surašyti Judo karalių metraščių knygoje.

20. Ahazas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste; jo sūnus Ezekijas karaliavo jo vietoje.

1. Dvyliktaisiais Judo karaliaus Ahazo metais Izraelyje ir Samarijoje pradėjo karaliauti Elos sūnus Ozėjas ir karaliavo devynerius metus.

2. Jis darė pikta Viešpaties akyse, bet ne taip, kaip Izraelio karaliai, buvę prieš jį.

3. Asirijos karalius Šalmaneseras kariavo prieš jį, ir Ozėjas, tapęs jo tarnu, mokėjo jam duoklę.

4. Asirijos karalius pastebėjo, kad Ozėjas rengia sąmokslą, nes pasiuntė pasiuntinius pas Egipto karalių Soją ir nesumokėjo duoklės kaip ankstesniais metais. Todėl Asirijos karalius suėmė jį ir uždarė į kalėjimą.

5. Asirijos karalius užėmė visą kraštą, pasiekė Samariją ir laikė ją apgulęs trejus metus.

6. Devintaisiais Ozėjo metais Asirijos karalius paėmė Samariją ir išvedė izraelitus į Asiriją, juos apgyvendino Halache, Habore prie Gozano upės ir medų miestuose.

7. Taip įvyko dėl to, kad izraelitai nusidėjo Viešpačiui, savo Dievui, kuris juos išvedė iš Egipto žemės ir faraono priespaudos, ir garbino svetimus dievus.

8. Jie elgėsi pagal papročius pagonių, kuriuos Viešpats išvarė prieš izraelitams užimant kraštą, ir pagal Izraelio karalių įvestus papročius.

9. Izraelitai slapta darė tai, kas nebuvo teisinga Viešpaties, jų Dievo, akyse. Jie pasidarė aukštumas visuose savo miestuose, pradedant sargybų bokštais ir baigiant sutvirtintais miestais.

10. Jie pasistatė atvaizdus ir pasidarė alkus kiekvienoje kalvoje ir po kiekvienu žaliuojančiu medžiu.

11. Ten jie smilkė aukštumose kaip pagonys, kuriuos Viešpats išvarė priešais juos, ir darė nedorybes, sukeldami Viešpaties pyktį.

12. Jie tarnavo stabams, apie kuriuos Viešpats buvo jiems pasakęs: “Nedarykite tokių”.

13. Viešpats įspėjo Izraelį ir Judą per savo pranašus ir regėtojus, sakydamas: “Nusisukite nuo savo piktų kelių ir laikykitės mano įsakymų bei nuostatų pagal įsakymą, kurį daviau jūsų tėvams ir siunčiau per savo tarnus pranašus”.

14. Tačiau jie neklausė, bet sukietino savo sprandus, kaip ir jų tėvai, kurie netikėjo Viešpačiu, savo Dievu.

15. Jie atmetė Jo nuostatus ir sandorą, kurią Jis buvo padaręs su jų tėvais, ir Jo įspėjimus, kuriais juos įspėdavo. Jie sekė tuštybe ir patys tapo tušti, nuėjo paskui aplinkines tautas, ko Viešpats buvo įsakęs nedaryti.

16. Jie paliko visus Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir pasidarė nulietus veršius ir alkus, garbino dangaus kareiviją ir tarnavo Baalui.

17. Jie leido savo sūnus bei dukteris per ugnį, žyniavo ir kerėjo, ir parsidavė daryti pikta Viešpaties akyse, sukeldami Jo pyktį.

18. Todėl Viešpats labai užsirūstino ant Izraelio ir pašalino juos iš savo akivaizdos. Nieko neliko, išskyrus Judo giminę.

19. Taip pat ir Judas nesilaikė Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, bet elgėsi pagal Izraelyje priimtus papročius.

20. Viešpats atmetė visus Izraelio palikuonis ir bausdamas atidavė juos į plėšikų rankas, kol jie buvo pašalinti iš Jo akivaizdos.

21. Jis atplėšė Izraelį nuo Dovydo namų, ir jie paskelbė savo karaliumi Nebato sūnų Jeroboamą. Jeroboamas nukreipė Izraelį nuo Viešpaties ir juos įtraukė į didelę nuodėmę.

22. Izraelitai vaikščiojo visose Jeroboamo nuodėmėse ir nepaliko jų,

23. kol Viešpats atstūmė Izraelį nuo savęs, kaip kalbėjo per savo tarnus pranašus. Taip Izraelis buvo perkeltas iš savo žemės į Asiriją, kur jie pasiliko iki šios dienos.

24. Asirijos karalius atkėlė į Samarijos miestus izraelitų vieton žmonių iš Babilono, Kuto, Avos, Hamato ir Sefarvaimo. Jie įsikūrė Samarijoje ir gyveno jos miestuose.

25. Ten apsigyvenę, jie nebijojo Viešpaties, todėl Viešpats siuntė tarp jų liūtų, kurie juos žudė.

26. Asirijos karaliui buvo pranešta: “Tautos, kurias atkėlei į Samarijos miestus, nežino apie to krašto Dievą, todėl Jis siuntė liūtų, kurie žudo juos, kadangi jie nežino tos šalies Dievo”.

27. Asirijos karalius įsakė: “Nusiųskite ten vieną jų kunigą, kurį atvedėte iš ten, kad jis nuvykęs ten apsigyventų ir juos pamokytų apie to krašto Dievą”.

28. Vienas kunigas iš tų, kurie buvo išvesti iš Samarijos, sugrįžęs apsigyveno Betelyje ir mokė juos, kaip reikia bijoti Viešpaties.

29. Tačiau kiekviena tauta pasidarė savo dievus ir pasistatė juos samariečių aukštumų namuose, kiekviena tauta tame mieste, kur ji gyveno.

30. Babiloniečiai garbino Sukot Benotą, Kuto žmonės­Nergalą, Hamato žmonės­Ašimą,

31. aviečiai­Nibhazą ir Tartaką, o Sefarvaimo žmonės degindavo savo vaikus Sefarvaimo dievams Adramelechui ir Anamelechui.

32. Tačiau jie bijojo ir Viešpaties. Aukštumų kunigais jie paskyrė prasčiausius iš savųjų, kurie aukodavo už juos aukštumų namuose.

33. Jie bijojo Viešpaties ir tarnavo savo dievams, kaip buvo pratę savame krašte.

34. Iki šios dienos jie laikosi savo senų įpročių. Jie nebijo Viešpaties ir nevykdo Jo nuostatų ir potvarkių, įstatymų ir įsakymų, kuriuos Viešpats davė sūnums Jokūbo, kurį Jis pavadino Izraeliu.

35. Viešpats padarė su jais sandorą ir jiems įsakė: “Nebijokite kitų dievų, nesilenkite prieš juos, netarnaukite ir neaukokite jiems.

36. Bet bijokite Viešpaties, kuris jus išvedė iš Egipto šalies savo galinga jėga ir ištiesta ranka; Jį garbinkite ir Jam aukokite.

37. Nuostatus ir potvarkius, įstatymus ir įsakymus, kuriuos jums surašiau, saugokite ir vykdykite per amžius, ir nebijokite kitų dievų.

38. Nepamirškite sandoros, kurią padariau su jumis, ir nebijokite kitų dievų.

39. Viešpaties, savo Dievo, bijokite, ir Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų”.

40. Tačiau jie neklausė, bet elgėsi pagal savo įpročius.

41. Tos tautos bijojo Viešpaties, bet tarnavo ir savo drožtiems atvaizdams. Taip darė jų vaikai ir vaikų vaikai, taip jie tebedaro iki šios dienos.

Significados: Baal, Betel, Gileade, Jezreel, Abel, Judas.

Você está lendo 2 Reis na edição LT, Lithuanian, em Lituano.
Este lívro compôe o Antigo Testamento, tem 25 capítulos, e 719 versículos.