2 Samuel

26. Joabas kariavo prieš amonitus ir apgulė jų karališkąjį miestą Rabą.

27. Joabo pasiuntiniai pranešė Dovydui: “Aš kariavau prieš Rabą ir paėmiau miesto vandens atsargas.

28. Todėl dabar surink likusius karius, apgulk miestą ir jį paimk, kad aš jo nepaimčiau ir jis nebūtų pavadintas mano vardu”.

29. Dovydas, surinkęs visus žmones, nuėjo prie Rabos, kariavo prieš miestą ir jį paėmė.

30. Dovydas nuėmė amonitų karaliui nuo galvos karūną su brangiais akmenimis, sveriančią talentą aukso, ir užsidėjo ją ant galvos. Be to, jis išsigabeno iš miesto labai daug grobio.

31. Žmones jis išsivedė ir pristatė juos prie pjūklų, geležinių akėčių, kirvių ir prie krosnių plytoms degti. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas su visais žmonėmis sugrįžo į Jeruzalę.

1. Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas.

2. Amnonas taip liūdėjo, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros. Ji buvo mergaitė, ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti.

3. Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras.

4. Jis klausė Amnoną: “Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?” Amnonas jam atsakė: “Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį”.

5. Jonadabas jam tarė: “Apsimesk sergančiu ir nesikelk iš lovos. Kai tavo tėvas ateis aplankyti tavęs, sakyk: ‘Tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant valgio, kad valgyčiau iš jos rankų’ ”.

6. Amnonas atsigulė ir apsimetė sergąs. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas prašė karaliaus: “Prašau, tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant pora pyragaičių, kad valgyčiau iš jos rankų”.

7. Dovydas pasiuntė pas Tamarą į namus, sakydamas: “Nueik į brolio Amnono namus ir paruošk jam valgį”.

8. Ji, nuėjusi į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, suminkė jam matant ir iškepė pyragaičių.

9. Ji išėmė juos iš keptuvės ir padėjo priešais jį, bet jis atsisakė valgyti. Amnonas sakė: “Tegul visi išeina”. Ir visi žmonės išėjo.

10. Tada Amnonas tarė Tamarai: “Atnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankų”. Tamara ėmė pyragaičius, kuriuos buvo iškepusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į kambarį.

11. Jai įnešus valgį, Amnonas, nutvėręs ją, tarė: “Gulk su manimi, mano seserie”.

12. Ji jam atsakė: “Ne, broli, neprievartauk manęs, nes taip neturi būti daroma Izraelyje. Nedaryk šitos kvailystės.

13. Kur aš dingsiu iš gėdos? Ir tu būsi kaip kvailys Izraelyje. Geriau pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys manęs tau duoti”.

14. Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją.

15. Po to Amnonas pradėjo jos labai nekęsti. Ta neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas tarė jai: “Kelkis ir eik sau!”

16. O ji jam atsakė: “Išvarydamas mane, tu pasielgi dar pikčiau, negu prieš tai”. Tačiau jis nenorėjo jos klausyti.

17. Pasišaukęs savo tarną, įsakė jam išvaryti Tamarą ir uždaryti duris paskui ją.

18. Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją.

19. Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos.

20. Jos brolis Abšalomas klausė: “Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Tačiau dabar tylėk, mano seserie. Jis yra tavo brolis, nesisielok dėl to”. Tamara pasiliko netekėjusi savo brolio Abšalomo namuose.

21. Karalius Dovydas, išgirdęs visa tai, labai supyko.

22. Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą.

23. Praėjus dvejiems metams, Abšalomas kirpo avis Baal Hacore prie Efraimo ir kvietė visus karaliaus sūnus.

24. Abšalomas, atėjęs pas karalių, tarė: “Kerpamos mano avys. Kviečiu karalių ir jo tarnus pas save”.

25. Karalius atsakė: “Ne, sūnau. Mes visi neisime, kad tavęs neapsunkintume”. Nors Abšalomas įkalbinėjo, tačiau karalius nenorėjo eiti, bet palaimino jį.

26. Tada Abšalomas tarė: “Jei ne, prašau leisk nors mano brolį Amnoną eiti su mumis”. Karalius atsakė: “Kodėl jis turėtų eiti su tavimi?”

27. Abšalomui labai prašant, karalius leido Amnonui ir visiems savo sūnums eiti su juo.

28. Abšalomas įsakė savo tarnams: “Kai Amnonas bus įsilinksminęs nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Muškite Amnoną’, nužudykite jį; nebijokite, nes aš įsakau jums. Būkite drąsūs ir narsūs”.

29. Tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas įsakė. Tada visi karaliaus sūnūs atsikėlę užsėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.

30. Jiems dar negrįžus, Dovydą pasiekė gandas: “Abšalomas užmušė visus karaliaus sūnus ir nė vieno nepaliko”.

31. Tuomet karalius persiplėšė savo drabužius ir atsigulė ant žemės, ir visi tarnai stovėjo šalia su perplėštais drabužiais.

32. Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas tarė: “Tegul mano valdovas negalvoja, kad jie nužudė visus karaliaus sūnus. Tik Amnonas vienas yra miręs Abšalomo įsakymu, nes Abšalomas buvo nusprendęs taip padaryti nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą.

33. Mano valdove karaliau, nesisielok ir negalvok, kad visi tavo sūnūs žuvę, nes tik Amnonas vienas yra žuvęs”.

34. Abšalomas pabėgo. Jaunuolis, einąs sargybą, pakėlė akis ir pamatė daug žmonių, ateinančių pakalnės keliu.

35. Jonadabas tarė karaliui: “Štai, tavo sūnūs ateina, kaip tavo tarnas ir sakė”.

36. Jam pabaigus kalbėti, atėjo karaliaus sūnūs. Jie pakėlė balsus ir verkė, karalius ir visi jo tarnai taip pat labai verkė.

37. Abšalomas pabėgęs nuvyko pas Gešūro karalių, Amihudo sūnų Talmają. Dovydas ilgai liūdėjo savo sūnaus.

38. Abšalomas, pabėgęs į Gešūrą, ten išbuvo trejus metus.

39. Karalius pradėjo ilgėtis Abšalomo, nes jau buvo nusiraminęs dėl Amnono mirties.

1. Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo.

2. Joabas pakvietė iš Tekojos išmintingą moterį ir tarė jai: “Apsivilk gedulo drabužiais, nesitepk aliejumi ir apsimesk gedinti ilgą laiką.

3. Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk”. Ir Joabas įdėjo žodžius į jos lūpas.

4. Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: “Karaliau, padėk”.

5. Karalius jos klausė: “Kas nutiko?” Ji atsakė: “Aš esu našlė, mano vyras miręs.

6. Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Juodu susiginčijo laukuose ir, nesant kas juos perskiria, vienas užmušė kitą.

7. Dabar visi giminės, sukilę prieš mane, sako: ‘Išduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už jo brolį ir sunaikintume paveldėtoją’. Tuo būdu jie siekia užgesinti man likusią kibirkštėlę, kad nepaliktų ant žemės mano vyrui nei vardo, nei palikuonių”.

8. Karalius atsakė moteriai: “Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs”.

9. Tekojietė moteris tarė karaliui: “Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas”.

10. Karalius atsakė: “Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies”.

11. Ji sakė: “Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus”. Jis atsakė: “Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn”.

12. Moteris tarė: “Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką”. Jis tarė: “Kalbėk”.

13. Moteris sakė: “Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam.

14. Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.

15. Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą.

16. Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’.

17. Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi”.

18. Karalius tarė jai: “Neslėpk nuo manęs nieko, ko klausiu”. Moteris atsakė: “Tegul kalba karalius, mano valdovas”.

19. Karalius paklausė: “Ar ne Joabo ranka yra su tavimi šitame reikale?” Moteris sakė: “Kaip gyva tavo siela, mano valdove karaliau, niekas negali nukrypti nei į kairę, nei į dešinę nuo to, ką pasakė karalius. Taip, tavo tarnas Joabas mane pamokė ir įdėjo tuos žodžius į mano lūpas.

20. Norėdamas taip išdėstyti visą reikalą, tavo tarnas Joabas tą padarė. Bet mano valdovas yra išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje”.

21. Karalius tarė Joabui: “Aš patenkinu tavo prašymą, eik ir parvesk jaunuolį Abšalomą”.

22. Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui. Po to jis tarė: “Karaliau, mano valdove, šiandien žinau, kad radau malonę tavo akyse, nes patenkinai savo tarno prašymą”.

23. Joabas, nuėjęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę.

24. Karalius įsakė: “Tegul jis gyvena savo namuose, bet mano veido nematys”. Taip Abšalomas sugrįžo į savo namus, tačiau karaliaus nematė.

25. Visame Izraelyje nebuvo gražesnio vyro už Abšalomą. Nuo galvos iki kojų padų jis neturėjo jokio trūkumo.

26. Jis kirpdavosi plaukus kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam sunkūs. Jo nukirpti galvos plaukai svėrė du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį.

27. Abšalomas turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, vardu Tamara; ji buvo graži moteris.

28. Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus metus, nematęs karaliaus veido.

29. Jis kvietė Joabą pas save, norėdamas jį pasiųsti pas karalių, bet Joabas neatėjo. Antrą kartą pakviestas, Joabas taip pat neatėjo.

30. Tuomet Abšalomas kalbėjo savo tarnams: “Jūs žinote, kad Joabo laukas yra šalia mano ir jame auga miežiai. Eikite ir juos padekite”. Abšalomo tarnai padegė miežius.

31. Tada Joabas, atėjęs pas Abšalomą, klausė: “Kodėl tavo tarnai padegė mano miežius?”

32. Abšalomas atsakė Joabui: “Aš tave kviečiau ateiti pas mane, nes norėjau, kad tu paklaustum karaliaus, kodėl turėjau grįžti iš Gešūro. Man būtų buvę geriau, jei ten būčiau pasilikęs. Aš noriu pamatyti karalių. Jei aš kaltas, tegul nužudo mane”.

33. Joabas, atėjęs pas karalių, jam viską pranešė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu iki žemės, o karalius pabučiavo Abšalomą.

1. Abšalomas įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgdavo pirma jo.

2. Jis keldavosi anksti ir atsistodavo šalia kelio prie vartų. Jei koks žmogus su savo byla ateidavo į karaliaus teismą, Abšalomas pasišaukdavo jį ir klausdavo: “Iš kurio tu miesto?” Kai tas atsakydavo: “Tavo tarnas yra iš tokios Izraelio giminės”,

3. Abšalomas jam sakydavo: “Tavo reikalas yra geras ir teisingas, bet nėra pas karalių kas tave išklausytų.

4. Jei mane paskirtų krašto teisėju, tai pas mane galėtų ateiti kiekvienas, turįs bylą ar skundą, ir aš apginčiau jo teises”.

5. Jei kas norėdavo Abšalomui nusilenkti, jis ištiesęs ranką tą apkabindavo ir pabučiuodavo.

6. Taip Abšalomas elgėsi su visais izraelitais, kurie ateidavo į karaliaus teismą. Abšalomas tokiu būdu pavogė izraelitų širdis.

7. Praėjus keturiasdešimčiai metų, Abšalomas tarė karaliui: “Prašau, leisk man eiti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį daviau Viešpačiui.

8. Gyvendamas Gešūre, Sirijoje, daviau įžadą: ‘Jei Viešpats mane parves atgal į Jeruzalę, aš tarnausiu Jam’ ”.

9. Karalius jam tarė: “Eik ramybėje”. Abšalomas pakilo ir išėjo į Hebroną.

10. Jis slapta išsiuntė pasiuntinius į visas Izraelio gimines su pranešimu: “Išgirdę trimito garsą, sakykite: ‘Abšalomas karaliauja Hebrone’ ”.

11. Iš Jeruzalės su Abšalomu išvyko du šimtai pakviestų vyrų. Jie ėjo nieko pikto nemanydami ir nieko nežinodami.

12. Abšalomas aukodamas dar pasikvietė iš Gilojo miesto Ahitofelį, Dovydo patarėją. Taip sąmokslas išsiplėtė, nes žmonės nuolat ėjo pas Abšalomą.

13. Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir pranešė: “Izraelio žmonių širdys prisirišo prie Abšalomo”.

14. Dovydas sakė visiems savo tarnams Jeruzalėje: “Bėkime, nes nėra kito išsigelbėjimo nuo Abšalomo. Skubėkime, kad jis mūsų neužkluptų, nepadarytų mums pikta ir neišžudytų miesto kardu”.

15. Karaliaus tarnai sakė karaliui: “Štai tavo tarnai vykdys visa, ką karalius įsakys”.

16. Karalius išėjo kartu su visais namiškiais, liko tik dešimt sugulovių namų saugoti.

17. Karalius išėjo, ir visi žmonės sekė paskui jį, ir jie sustojo toli nuo namų.

18. Visi jo tarnai ėjo šalia jo, o keretai, peletai ir gatiečiai, šeši šimtai vyrų, kurie buvo atėję su juo iš Gato, ėjo pirma karaliaus.

19. Dovydas klausė gatietį Itają: “Kodėl tu eini su mumis? Grįžk ir pasilik pas karalių. Tu juk esi svetimšalis, atėjęs čia iš savo krašto.

20. Vakar atėjai, o šiandien ar turėtum eiti su mumis? Aš turiu eiti, o tu grįžk su savo broliais. Gailestingumas ir tiesa tebūna su tavimi”.

21. Itajas atsakė karaliui: “Kaip Viešpats gyvas ir mano valdovas karalius gyvas! Kur bus mano karalius, mirtyje ar gyvenime, ten bus ir jo tarnas”.

22. Dovydas tarė Itajui: “Tai eik su manimi”. Itajas perėjo su visais savo vyrais ir jų šeimomis.

23. Visas kraštas garsiai verkė, ir visi žmonės perėjo į kitą pusę, ir karalius perėjo per Kedrono upelį ir traukė dykumos link.

24. Atėjo Cadokas ir levitai, nešdami Dievo Sandoros skrynią. Jie pastatė Dievo skrynią, ir Abjataras ėjo aukštyn, kol visi pasitraukė iš miesto.

25. Karalius Cadokui tarė: “Nešk Dievo skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę Viešpaties akyse, Jis mane parves ir parodys man ją ir savo buveinę.

26. Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka”.

27. Tada karalius kalbėjo kunigui Cadokui: “Tu esi regėtojas. Tu, tavo sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas grįžkite ramybėje į miestą.

28. Štai aš pasiliksiu dykumoje, kol gausiu iš jūsų pranešimą”.

29. Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo skrynią į Jeruzalę ir ten pasiliko.

30. Dovydas ėjo aukštyn Alyvų kalno šlaitu verkdamas, apsigaubęs galvą ir basas. Visi su juo buvę žmonės, apsigaubę galvas, ėjo aukštyn taip pat verkdami.

31. Dovydas, sužinojęs, kad Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų pas Abšalomą, meldėsi: “Viešpatie, meldžiu, paversk Ahitofelio patarimą niekais”.

32. Kalno viršūnėje, kur Dovydas garbino Dievą, jį pasitiko arkietis Hušajas su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva.

33. Dovydas jam tarė: “Jei eisi su manimi, būsi man našta,

34. o jei grįši į miestą ir prisidėsi prie Abšalomo, sakydamas jam: ‘Aš noriu būti tavo tarnas, karaliau. Buvau tavo tėvo tarnas praeityje, o dabar noriu būti tavo tarnas’, tai Ahitofelio patarimą galėsi niekais paversti.

35. Su tavimi bus kunigai Cadokas ir Abjataras. Pranešk jiems visa, ką nugirsi karaliaus namuose.

36. Pas juos yra abu jų sūnūs: Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro­Jehonatanas; per juos perduok man viską, ką išgirsi”.

37. Dovydo draugas Hušajas sugrįžo į Jeruzalę, Abšalomui įeinant į ją.

1. Dovydui paėjus kiek toliau nuo kalno viršūnės, jį sutiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora asilų, apkrautų dviem šimtais duonos kepalų, šimtu ryšulių džiovintų vynuogių, šimtu ryšulių vasaros vaisių ir odine vyno.

2. Karalius klausė Cibą: “Kam tau visa tai?” Ciba atsakė: “Asilai­ karaliaus namiškiams joti, duona ir vaisiai­jaunuoliams valgyti, o vynas­nusilpusiems dykumoje atgaivinti”.

3. Karalius klausė: “Kur yra tavo valdovo sūnus?” Ciba atsakė karaliui: “Jis pasiliko Jeruzalėje, sakydamas: ‘Šiandien Izraelis man sugrąžins mano tėvo karalystę’ ”.

4. Karalius tarė Cibai: “Kas buvo Mefi Bošeto, dabar priklauso tau”. Ciba atsakė: “Nuolankiai maldauju tave, mano valdove karaliau, leisk man surasti malonę tavo akyse”.

5. Karaliui Dovydui atvykus į Bahurimą, Sauliaus giminės vyras Šimis, Geros sūnus, išėjo ir keikė eidamas.

6. Jis mėtė akmenimis Dovydą bei visus jo tarnus; karalius buvo apsuptas žmonių ir karių.

7. Šimis keikdamas sakė: “Išeik, išeik, tu kraugery, Belialo žmogau.

8. Viešpats atmokėjo tau už visą Sauliaus namų kraują, kurio vietoje tu pasidarei karaliumi. Viešpats atidavė karalystę tavo sūnui Abšalomui. Dabar tu patekai nemalonėn, nes esi kraugerys”.

9. Cerujos sūnus Abišajas paklausė karaliaus: “Kodėl šitas pastipęs šuo keikia mano valdovą karalių? Leisk man nueiti ir nuimti jam galvą”.

10. Karalius atsakė: “Kas man ir jums, Cerujos sūnūs! Jis keikia, kadangi Viešpats jam liepė: ‘Keik Dovydą!’ Kas gali klausti: ‘Kodėl taip darai?’ ”

11. Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems tarnams: “Štai mano paties sūnus ieško mano gyvybės. Tuo labiau šis benjaminas. Palikite jį ramybėje, tegul jis keikia, nes jam taip liepė Viešpats.

12. Gal Viešpats pažvelgs į mano sielvartą ir man atmokės geru už jo šiandieninius keiksmus”.

13. Dovydas ėjo keliu su savo vyrais, o Šimis­kalno šlaitu šalia jo keikdamas, mėtydamas akmenimis ir barstydamas dulkes.

14. Pagaliau karalius ir visi jo žmonės pavargo ir ten ilsėjosi.

15. Abšalomas su visais žmonėmis atėjo į Jeruzalę; Achitofelis buvo su juo.

16. Arkietis Hušajas, Dovydo draugas, atėjęs pas Abšalomą, tarė: “Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!”

17. Abšalomas paklausė jo: “Ar toks tavo dėkingumas draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?”

18. Hušajas atsakė Abšalomui: “Aš priklausau tam, kurį išrinko Viešpats, Izraelio vyrai ir šitie žmonės.

19. Kam gi aš galėčiau tarnauti, jei ne jo sūnui. Kaip tarnavau tavo tėvui, taip noriu tarnauti tau”.

20. Abšalomas tarė Ahitofeliui: “Patark, ką mums daryti?”

21. Ahitofelis tarė Abšalomui: “Įeik pas savo tėvo suguloves, kurias jis paliko namų saugoti. Kai izraelitai sužinos, kad tapai pasibjaurėtinas savo tėvui, visų tavo šalininkų rankos sustiprės”.

22. Jie pastatė Abšalomui palapinę ant stogo, o jis, visiems izraelitams matant, įėjo pas savo tėvo suguloves.

23. Tais laikais Ahitofelio patarimas būdavo labai vertinamas, lyg jį duotų pats Dievas. Jo patarimų klausė Dovydas ir Abšalomas.

1. Ahitofelis tarė Abšalomui: “Leisk man išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų ir vytis Dovydą šią naktį.

2. Aš jį užpulsiu, kol jis dar nuvargęs ir nuleidęs rankas, ir jį išgąsdinsiu. Visi jo vyrai pabėgs, o karalių nužudysiu.

3. Po to aš atvesiu visus žmones pas tave. Kai nebus to, kurio gyvybės ieškai, visa tauta gyvens ramybėje”.

4. Tas pasiūlymas patiko Abšalomui ir visiems Izraelio vyresniesiems.

5. Abšalomas tarė: “Pakvieskite arkietį Hušają. Paklausysime, ką jis pasakys”.

6. Hušajui atėjus, Abšalomas jam tarė: “Taip kalbėjo Ahitofelis. Ar mums elgtis pagal jo patarimą? Jei ne, tai tu kalbėk”.

7. Hušajas atsakė Abšalomui: “Šitas Ahitofelio patarimas nėra geras.

8. Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra karžygiai ir jie yra taip įnirtę, kaip lokė lauke, netekusi jauniklių. Be to, tavo tėvas yra patyręs karys ir nenakvos kartu su žmonėmis.

9. Jis dabar yra pasislėpęs kokiame nors urve ar kitoje vietoje. Jei juos užpulsime ir keli iš mūsų žus, visi, išgirdę tai, sakys: ‘Sumušti žmonės, kurie sekė Abšalomą’.

10. Tada ir narsiausias, kurio širdis yra kaip liūto, drebės iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas yra galingas vyras ir su juo esantys yra narsūs vyrai.

11. Todėl aš patariu sušaukti visus izraelitus nuo Dano iki Beer Šebos, kad jų būtų kaip smilčių pajūryje, ir tu pats eisi į mūšį su jais.

12. Suradę jį, užpulsime, kaip rasa krintanti ant žemės, ir nepaliksime gyvo nė vieno iš vyrų, kurie yra su juo.

13. O jei jis pasitrauks į miestą, tai izraelitai atsineš virvių ir jį su visu miestu nuvilksime į upę, nė akmenėlio nepaliksime”.

14. Abšalomas ir visi izraelitai tarė: “Arkiečio Hušajo patarimas yra geresnis už Ahitofelio”. Nes Viešpats padarė, kad geras Ahitofelio patarimas nueitų niekais ir Viešpats galėtų užtraukti nelaimę Abšalomui.

15. Po to Hušajas pranešė kunigams Cadokui ir Abjatarui apie savo ir Ahitofelio patarimus Abšalomui bei Izraelio vyresniesiems.

16. Jis sakė: “Skubiai siųskite ir pasakykite Dovydui nenakvoti šiąnakt dykumoje, bet tuojau persikelti kitur, kad nepražūtų karalius ir visi su juo esantys žmonės”.

17. Jehonatanas ir Ahimaacas buvo apsistoję prie En Rogelio šaltinio. Tarnaitė nuėjusi jiems pranešė, ir jie išėjo pasakyti karaliui Dovydui. Jie patys negalėjo pasirodyti mieste.

18. Tačiau vienas jaunuolis juos pastebėjo ir pranešė Abšalomui. Juodu skubiai nuėjo pas vieną žmogų Bahurime, kuris turėjo šulinį savo kieme, ir pasislėpė šulinyje.

19. Šeimininkė uždengė šulinį dangčiu ir pabarstė ant jo miežinių kruopų, kad nebūtų įtarimo.

20. Abšalomo tarnai, atėję į tuos namus, klausė šeimininkės: “Kur yra Ahimaacas ir Jehonatanas?” Moteris jiems atsakė: “Jie perėjo upelį”. Paieškoję ir neradę jų, jie sugrįžo į Jeruzalę.

21. Abšalomo tarnams nuėjus, Ahimaacas ir Jehonatanas išlipo iš šulinio ir nuėję pranešė karaliui Dovydui: “Skubiai pasitrauk už Jordano, nes štai ką patarė prieš tave Ahitofelis”.

22. Dovydas ir jo žmonės perėjo Jordaną. Rytui išaušus, visi buvo kitoje Jordano pusėje.

23. Ahitofelis, matydamas, kad jo patarimo neklausoma, pasibalnojo asilą ir parvyko namo į savo miestą. Jis, sutvarkęs savo namų reikalus, pasikorė ir buvo palaidotas savo tėvo kape.

24. Dovydui atvykus į Machanaimą, Abšalomas su savo vyrais perėjo per Jordaną.

25. Abšalomas paskyrė Amasą kariuomenės vadu Joabo vieton. Amasa buvo sūnus izraelito Itros, kuris buvo vedęs Abigailę, Nahašo dukterį, Joabo motinos Cerujos seserį.

26. Abšalomas su izraelitais pasistatė stovyklą Gileado krašte.

27. Dovydui atvykus į Machanaimą, Nahašo sūnus Šobis iš amonitų Rabos, Amielio sūnus Machyras iš Lo Debaro ir Barzilajas iš Gileado Rogelimo

28. atgabeno antklodžių, dubenių, molinių indų, kviečių, miežių, miltų, paskrudintų grūdų, pupų, lęšių,

29. medaus, sviesto ir sūrių. Visa tai jie atnešė Dovydui ir jo žmonėms, sakydami: “Žmonės dykumoje yra išalkę, nuvargę ir ištroškę”.

1. Dovydas apžiūrėjo savo žmones ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus.

2. Dovydas paskirstė karius į tris dalis; jiems vadovavo Joabas, Cerujos sūnus Abišajias, Joabo brolis, ir gatietis Itajas. Tuomet karalius tarė kariams: “Aš eisiu su jumis”.

3. Žmonės atsakė: “Tu neisi su mumis! Jei mes turėsime bėgti arba pusė mūsų žus, jie mūsų nežiūrės. Tu vertas dešimt tūkstančių mūsų. Būtų geriau, jei teiktum mums pagalbą iš miesto”.

4. Karalius jiems atsakė: “Darysiu, kas jums atrodo geriausia”. Karalius stovėjo prie vartų, o visi žmonės išėjo šimtais ir tūkstančiais.

5. Karalius įsakė Joabui, Abišajui ir Itajui: “Saugokite mano vaiką Abšalomą!” Visi žmonės girdėjo tą karaliaus įsakymą vadams.

6. Žmonės išėjo prieš Izraelį. Mūšis įvyko Efraimo miške.

7. Izraelio žmonės buvo nugalėti Dovydo tarnų, ir buvo nužudyta tą dieną dvidešimt tūkstančių vyrų.

8. Mūšis išsiplėtė visoje apylinkėje. Miške žuvo daugiau žmonių, negu nuo kardo.

9. Abšalomas susitiko su Dovydo tarnais. Abšalomas jojo ant mulo. Kai jo mulas bėgo po dideliu ąžuolu, Abšalomo galva įstrigo tarp ąžuolo šakų, ir jis liko kaboti tarp dangaus ir žemės, o jo mulas, ant kurio jis jojo, nubėgo.

10. Vienas vyras, tai pamatęs, pranešė Joabui: “Aš mačiau Abšalomą, kabantį ąžuole”.

11. Joabas jam tarė: “Jei jį matei, kodėl jo neužmušei. Aš būčiau tau davęs dešimt sidabrinių ir diržą”.

12. Vyras atsakė Joabui: “Jei duotum ir tūkstantį sidabrinių, nepakelčiau savo rankos prieš karaliaus sūnų; juk karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: ‘Kas bebūtų, saugokite mano sūnų Abšalomą’.

13. Jei aš būčiau taip padaręs, mano gyvybė būtų pavojuje, nes nuo karaliaus nieko nėra paslėpta, ir tu pats būtum prieš mane”.

14. Joabas tarė: “Aš negaišiu čia su tavimi”. Paėmęs tris ietis į rankas, įsmeigė jas Abšalomui į širdį, kuris dar gyvas kabojo ąžuole.

15. Po to atėję dešimt jaunuolių ginklanešių nužudė Abšalomą.

16. Joabui sutrimitavus, žmonės nustojo vytis izraelitus, nes Joabas juos sulaikė.

17. Paėmę Abšalomą, įmetė jį į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą. Izraelitai pabėgo į savo palapines.

18. Abšalomas, dar gyvas būdamas, pasistatė sau paminklą Karaliaus slėnyje, galvodamas: “Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą”. Jis pavadino paminklą savo vardu. Ir iki šios dienos jis vadinamas Abšalomo paminklu.

19. Cadoko sūnus Ahimaacas prašė Joabo: “Leisk man nubėgti ir pranešti karaliui, kaip Viešpats atlygino jo priešams”.

20. Joabas atsakė jam: “Ne šiandien! Kitą dieną galėsi pranešti žinią, bet šiandien tau neleidžiu, nes žuvo karaliaus sūnus”.

21. Joabas įsakė Kušui eiti ir pranešti karaliui, ką matė. Kušas nusilenkė Joabui ir nubėgo.

22. Cadoko sūnus Ahimaacas dar kartą prašė Joabą: “Kas bebūtų, leisk man bėgti paskui Kušą”. Joabas tarė: “Kodėl tu nori bėgti, mano sūnau? Tu nenuneši geros žinios”.

23. Bet Ahimaacas tarė: “Kas bebūtų, aš bėgsiu”. Joabas jam atsakė: “Bėk!” Ahimaacas bėgo lygumos keliu ir pralenkė Kušą.

24. Dovydas sėdėjo tarpuvartėje, o sargybinis stovėjo ant vartų stogo ir mūro sienos. Jis, pakėlęs akis, pamatė bėgantį vieną vyrą.

25. Sargybinis pranešė tai karaliui. Karalius tarė: “Jei jis vienas, tai su žinia”. O tas vis artėjo.

26. Tuo tarpu sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir vėl pranešė vartininkui: “Štai kitas vyras atbėga!” Karalius tarė: “Ir šitas atneša žinią”.

27. Sargybinis tarė: “Pirmasis vyras bėga panašiai kaip Cadoko sūnus Ahimaacas”. Karalius atsiliepė: “Tai geras vyras, jis atneša gerą žinią”.

28. Ahimaacas priartėjęs tarė karaliui: “Ramybė tau!” Parpuolęs veidu į žemę prieš karalių, kalbėjo: “Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris atidavė mums vyrus, kurie buvo pakėlę ranką prieš tave, karaliau”.

29. Karalius paklausė: “Ar Abšalomas gyvas?” Ahimaacas atsakė: “Mačiau didelį sąmyšį, prieš išbėgdamas pas tave, bet nežinau, kas atsitiko”.

30. Karalius įsakė: “Pasitrauk ir atsistok čia”. Jis pasitraukė ir stovėjo.

31. Atbėgo ir Kušas. Jis tarė: “Gera žinia mano valdovui karaliui. Šiandien Viešpats atlygino visiems, kurie prieš tave sukilo”.

32. Karalius paklausė: “Ar Abšalomas gyvas?” Kušas atsakė: “Tegul visiems karaliaus priešams taip atsitinka, kaip tam jaunuoliui”.

33. Karalius labai susijaudino. Nuėjęs į aukštutinį kambarį, jis verkė: “Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau!”

1. Joabui buvo pranešta, kad karalius verkia ir gedi Abšalomo.

2. Tos dienos pergalė virto gedulu visiems žmonėms, nes žmonės girdėjo kalbant, kad karalius sielojasi dėl savo sūnaus.

3. Žmonės grįžo į miestą tylomis, kaip grįžta susigėdę tie, kurie pabėgo iš mūšio.

4. Karalius, apsidengęs veidą, šaukė garsiu balsu: “Mano sūnau Abšalomai! Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!”

5. Joabas, nuėjęs pas karalių, tarė: “Tu šiandien sugėdinai visus savo tarnus, kurie išgelbėjo tave bei tavo sūnų, tavo dukterų, tavo žmonų ir sugulovių gyvybes.

6. Tu myli tuos, kurie tavęs nekenčia, ir nekenti tų, kurie tave myli. Tu šiandien parodei, kad kunigaikščiai ir tauta tau nieko nereiškia. Dabar matau, kad jei Abšalomas būtų gyvas, o mes visi būtume žuvę, tu būtum patenkintas.

7. Taigi dabar eik ir kalbėk savo žmonėms. Prisiekiu Viešpačiu, jei neišeisi, tai rytoj neturėsi jų nė vieno; tai bus tau didžiausia nelaimė iš visų, kurias patyrei nuo pat savo jaunystės iki šios dienos”.

8. Karalius atsikėlė ir atsisėdo vartuose. Ir visiems žmonėms buvo pranešta: “Karalius sėdi vartuose”. Tuomet visi žmonės ėjo pas karalių. Izraelitai išsibėgiojo kiekvienas į savo palapines.

9. Tarp izraelitų giminių kilo ginčai ir nesutarimai: “Karalius mus išlaisvino iš mūsų priešų, jis mus išgelbėjo iš filistinų, o dabar turėjo bėgti iš krašto nuo Abšalomo.

10. Abšalomas, kurį buvome patepę valdovu, žuvo mūšyje. Kodėl dabar delsiame parsivesti karalių atgal?”

11. Dovydas pasiuntė pas kunigus Cadoką ir Abjatarą ir prašė kalbėti Judo vyresniesiems: “Kodėl jūs norite būti paskutiniai parvedant karalių į Jeruzalę? Nes tos kalbos Izraelyje pasiekė net karaliaus namus.

12. Jūs esate mano broliai, mano kūnas ir kaulai. Kodėl jūs norite būti paskutiniai parvedant karalių?”

13. O Amasai kalbėjo: “Argi tu nesi mano kūnas ir kaulai? Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei tu netapsi mano kariuomenės vadu vietoj Joabo”.

14. Tuo būdu Dovydas laimėjo visų Judo žmonių širdis; jis buvo pakviestas grįžti su visais savo tarnais.

15. Karalius grįžo ir pasiekė Jordaną. Judo žmonės atėjo į Gilgalą sutikti karalių ir perkelti jį per Jordaną.

16. Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, taip pat atskubėjo su Judo vyrais karaliaus Dovydo pasitikti.

17. Su juo buvo tūkstantis vyrų iš Benjamino, taip pat Ciba, Sauliaus namų tarnas, su penkiolika sūnų bei dvidešimt tarnų. Jie perėjo per Jordaną pirma karaliaus

18. ir padėjo jo šeimynai persikelti per Jordaną, patarnaudami jam. Gero sūnus Šimis puolė ant žemės prieš karalių, kai jis buvo persikėlęs per Jordaną,

19. ir tarė: “Neįskaityk mano kaltės, mano valdove, ir neprisimink to, ką tavo tarnas darė tau išeinant iš Jeruzalės, ir nelaikyk to savo širdyje.

20. Žinau, kad esu kaltas. Šiandien atvykau pirmas iš visų Juozapo namų savo valdovo karaliaus pasitikti”.

21. Cerujos sūnus Abišajas tarė: “Ar Šimį nereikėtų bausti mirtimi už tai, kad jis keikė Viešpaties pateptąjį?”

22. Dovydas atsakė: “Kas man ir jums, Cerujos sūnūs, kad jūs šiandien man prieštaraujate. Ar šiandien reikėtų ką nors bausti mirtimi Izraelyje? Juk aš šiandien žinau, kad esu Izraelio karalius”.

23. Karalius pasakė Šimiui: “Tu nemirsi”, ir prisiekė jam.

24. Sauliaus sūnus Mefi Bošetas atvyko karaliaus pasitikti. Jis nebuvo plovęs savo kojų, kirpęs barzdos ir plovęs drabužių nuo tos dienos, kai karalius išėjo, iki jis sugrįžo.

25. Jam atvykus iš Jeruzalės karaliaus pasitikti, karalius klausė: “Mefi Bošetai, kodėl nėjai su manimi?”

26. Mefi Bošetas atsakė: “Mano valdove karaliau, mano tarnas apgavo mane. Tavo tarnas buvo jam įsakęs pabalnoti asilą, kad raitas galėčiau vykti su karaliumi, nes aš esu luošas,

27. o jis apšmeižė mane tau. Tačiau karalius kaip Dievo angelas. Taigi daryk, kas tau patinka.

28. Visi mano tėvo namai buvo tarsi mirę žmonės mano valdovo karaliaus akyse. O tu pasodinai savo tarną valgyti prie savo stalo. Argi dar daugiau galėčiau tikėtis iš karaliaus?”

29. Karalius jam atsakė: “Kam tu visa tai kalbi. Aš pasakiau, kad tu ir Ciba pasidalintumėte žemę”.

30. Mefi Bošetas atsakė karaliui: “Tegul Ciba viską ima, man gana to, kad mano karalius sveikas sugrįžo į savo namus”.

31. Gileadietis Barzilajas atėjo iš Rogelimo palydėti karalių per Jordaną.

32. Jis buvo labai senas žmogus, aštuoniasdešimties metų amžiaus. Karaliui gyvenant Machanaime, jis aprūpino karalių maistu, nes Barzilajas buvo labai turtingas.

33. Karalius sakė Barzilajui: “Eime su manimi į Jeruzalę, ten aš tave viskuo aprūpinsiu”.

34. Barzilajas atsakė karaliui: “Kiek man beliko gyventi, kad aš eičiau su karaliumi į Jeruzalę?

35. Man šiandien jau aštuoniasdešimt metų. Ar aš atskirsiu, kas gera ir kas bloga? Ar pajusiu tavo valgių ir gėrimų skonį? Ar beišgirsiu dainuojančių vyrų ar moterų balsus? Tai kodėl tavo tarnas turėtų būti našta mano valdovui karaliui?

36. Tavo tarnas tik truputį palydės tave už Jordano. Kodėl tad karalius turėtų man taip atsilyginti?

37. Prašau, leisk man grįžti į savo miestą, kad galėčiau mirti ten, kur mano tėvo ir motinos kapas. Tegul tavo tarnas Kimhamas eina su tavimi, karaliau, ir jam daryk tai, kas tau atrodys tinkama”.

38. Karalius atsakė: “Kimhamas eis su manimi, aš jam atlyginsiu pagal tavo norą ir, ko prašysi, padarysiu”.

39. Visi žmonės ir karalius persikėlė per Jordaną. Karalius pabučiavo Barzilają ir jį palaimino. Barzilajas sugrįžo į savo namus.

40. Karaliui keliaujant į Gilgalą, Kimhamas ir visi Judo žmonės bei pusė Izraelio žmonių lydėjo karalių.

41. Visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių ir tarė: “Kodėl tave pasisavino mūsų broliai iš Judo ir perkėlė per Jordaną tave su šeimyna ir visais tavo žmonėmis?”

42. Judo vyrai atsakė izraelitams: “Todėl, kad karalius yra mums artimesnis. Kodėl pykstate? Ar karalius mus maitino? Ar jis davė mums dovanų?”

43. Izraelitai atsakė Judo vyrams: “Mes turime dešimt dalių pas karalių ir mes turime daugiau teisių į Dovydą negu jūs. Kodėl mus paniekinote? Argi ne mes pirmieji turėjome sugrąžinti karalių?” Judo vyrai kalbėjo griežčiau už izraelitus.

1. Tuo laiku ten buvo Belialo žmogus, vardu Šeba, Bichrio sūnus, benjaminas. Sutrimitavęs jis šaukė: “Mes neturime dalies Dovyde nė Jesės sūnaus paveldėjime. Izraelitai, kiekvienas į savo palapines!”

2. Visi izraelitai, atsiskyrę nuo Dovydo, sekė Bichrio sūnų Šebą, o Judo vyrai liko ištikimi Dovydui nuo Jordano iki Jeruzalės.

3. Dovydas sugrįžo į Jeruzalę. Karalius dešimt savo sugulovių, kurias buvo palikęs namų saugoti, apgyvendino atskiruose namuose; jis jas išlaikė, tačiau neįėjo pas jas. Taip jos buvo uždarytos iki savo mirties ir gyveno kaip našlės.

4. Karalius įsakė Amasai per tris dienas sušaukti visus Judo vyrus ir pačiam atvykti.

5. Amasa išėjo surinkti Judo vyrų, tačiau užtruko ilgiau, negu buvo nustatyta.

6. Tuomet Dovydas tarė Abišajui: “Bichrio sūnus Šeba padarys mums daugiau žalos negu Abšalomas. Imk savo valdovo tarnus ir vykis jį. Kitaip jis susiras sustiprintų miestų ir paspruks nuo mūsų”.

7. Joabo kariai, keretai, peletai ir visi karžygiai iš Jeruzalės vijosi Bichrio sūnų Šebą.

8. Kai jie atėjo į Gibeoną prie didžiojo akmens, juos pasitiko Amasa. Joabas vilkėjo kario rūbais, susijuosęs diržu, ant kurio buvo pritvirtintas kardas makštyje; kardas buvo lengvai ištraukiamas.

9. Joabas klausė Amasos: “Ar tu esi sveikas, broli?” ir paėmė dešine ranka jam už barzdos, lyg norėdamas jį pabučiuoti.

10. Amasa nepastebėjo kardo Joabo rankoje; tuo metu Joabas dūrė jam į pilvą, ir visi jo viduriai išvirto ant žemės. Antro smūgio nereikėjo, ir Amasa mirė. Joabas ir jo brolis Abišajas vijosi Bichrio sūnų Šebą.

11. Vienas Joabo vyrų, pasilikęs prie Amasos, sakė: “Kas su Joabu ir už Dovydą, sekite Joabą”.

12. Amasa gulėjo kruvinas vieškelio viduryje. Tas vyras, matydamas žmones sustojant, patraukė Amasos kūną nuo vieškelio ir užmetė ant jo drabužį.

13. Kai jis buvo patrauktas nuo vieškelio, visi žmonės kartu su Joabu vijosi Bichrio sūnų Šebą.

14. Šeba perėjo visą Izraelį iki Abel Bet Maakos, ir visi beritai susirinkę sekė jį.

15. Joabas su savo žmonėmis atėjo ir apgulė Abel Bet Maaką, supylė pylimą aplink ir ruošėsi griauti miesto sienas.

16. Viena išmintinga moteris iš miesto šaukė: “Klausykite! Klausykite! Pasakykite Joabui, kad jis prieitų ir aš galėčiau jam kai ką pasakyti”.

17. Jam atėjus, moteris klausė: “Ar tu Joabas?” Jis atsakė: “Taip”. Ji sakė: “Paklausyk savo tarnaitės žodžių”. Jis tarė: “Klausau”.

18. Ji kalbėjo: “Seniau sakydavo: ‘Tepasiklausia Abelyje’. Ir taip išspręsdavo bylą.

19. Mes esame taikingi ir ištikimi Izraeliui. Tu sieki sunaikinti miestą, kuris yra motina Izraeliui. Kodėl nori praryti Viešpaties paveldėjimą?”

20. Joabas atsakė: “Tebūna tai toli nuo manęs, kad aš praryčiau ar sugriaučiau.

21. Čia ne toks reikalas! Vienas vyras iš Efraimo kalnų, vardu Šeba, Bichrio sūnus, pakėlė ranką prieš karalių Dovydą. Atiduokite jį, ir aš atsitrauksiu nuo miesto”. Moteris atsakė Joabui: “Jo galvą tau numes per sieną”.

22. Ta moteris ėjo pas žmones ir kalbėjo jiems išmintingai. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir ją numetė Joabui. Tuomet Joabas trimitavo, jie atsitraukė nuo miesto, ir kiekvienas nuėjo į savo palapines. O Joabas sugrįžo į Jeruzalę pas karalių.

23. Joabas buvo visos Izraelio kariuomenės vadas, Jehojados sūnus Benajas buvo keretų bei peletų viršininkas,

24. Adoramas buvo mokesčių rinkėjas, Ahiludo sūnus Juozapatas buvo metraštininkas,

25. Ševa buvo raštininkas, Cadokas bei Abjataras­kunigai,

26. o Ira, jajiritas, buvo vyriausiasis Dovydo valdytojas.

Significados: Tamar, Baal, Amasa, Abigail, Abel, Ira.

Você está lendo 2 Samuel na edição LT, Lithuanian, em Lituano.
Este lívro compôe o Antigo Testamento, tem 24 capítulos, e 695 versículos.