2 Samuel

1. Visos Izraelio giminės atėjo pas Dovydą į Hebroną ir tarė: “Mes esame tavo kūnas ir kaulai.

2. Jau anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu išvesdavai ir įvesdavai Izraelį, ir Viešpats tau pažadėjo: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi Izraelio vadas’ ”.

3. Visi Izraelio vyresnieji atėjo pas karalių į Hebroną. Karalius Dovydas sudarė su jais Hebrone sąjungą Viešpaties akivaizdoje. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi.

4. Dovydui buvo trisdešimt metų, kai jis pradėjo karaliauti, ir jis karaliavo keturiasdešimt metų.

5. Gyvendamas Hebrone, jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus karaliavo visam Izraeliui ir Judui.

6. Dovydas su savo žmonėmis puolė Jeruzalę. Tenykščiai gyventojai jebusiečiai sakė Dovydui: “Tu neįeisi. Tave nuvys mūsų aklieji ir raišieji”. Nes jie galvojo: “Dovydas negalės įeiti”.

7. Tačiau Dovydas paėmė Siono tvirtovę (ji yra Dovydo miestas).

8. Tuomet Dovydas tarė: “Kas nugalės jebusiečius ir pasieks vandens kanalą, tegul žudo raišuosius ir akluosius, kurių nekenčia Dovydas”. Todėl yra sakoma: “Aklas ir raišas neįeis į namus”.

9. Dovydas apsigyveno tvirtovėje ir pavadino ją Dovydo miestu. Dovydas statė aplinkui, pradėdamas nuo Milojo, ir viduje.

10. Dovydas vis daugiau įsigalėjo, nes Viešpats, kareivijų Dievas, buvo su juo.

11. Tyro karalius Hiramas siuntė pas Dovydą pasiuntinių su kedro medžiais, dailidžių bei mūrininkų, kurie pastatė Dovydui namus.

12. Dovydas suprato, kad Viešpats jį įtvirtino Izraelio karaliumi ir išaukštino jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.

13. Dovydas, persikėlęs iš Hebrono į Jeruzalę, paėmė iš Jeruzalės daugiau sugulovių ir žmonų. Čia Dovydui gimė sūnų ir dukterų.

14. Šitie vardai tų, kurie gimė Dovydui Jeruzalėje: Šamuva, Šobabas, Natanas, Saliamonas,

15. Ibharas, Elišūva, Nefegas, Jafija,

16. Elišama, Eljada ir Elifeletas.

17. Filistinai, išgirdę, kad Dovydas pateptas Izraelio karaliumi, pradėjo ieškoti Dovydo. Dovydas, tai sužinojęs, pasitraukė į tvirtovę,

18. o filistinai atėję sustojo Rafaimų slėnyje.

19. Dovydas klausė Viešpatį, sakydamas: “Ar man eiti prieš filistinus? Ar atiduosi juos į mano rankas?” Viešpats atsakė: “Eik, nes Aš tikrai atiduosiu filistinus į tavo rankas”.

20. Dovydas atėjo į Baal Peracimus ir ten juos sumušė. Tada jis tarė: “Viešpats nušlavė mano priešus prieš mane kaip užplūdęs vanduo”. Todėl tą vietą pavadino Baal Peracimu.

21. Filistinai ten paliko savo dievų atvaizdus, kuriuos Dovydas ir jo kariai sudegino.

22. Filistinai dar kartą atėjo ir sustojo Rafaimų slėnyje.

23. Dovydas vėl klausė Viešpaties. Jis atsakė: “Nesiartink jiems iš priekio. Eik aplinkui ir pulk iš šilkmedžių pusės.

24. Išgirdęs šlamesį šilkmedžių viršūnėse, užpulk juos, nes tada Viešpats išeis pirma tavęs ir naikins filistinų kariuomenę”.

25. Dovydas taip padarė, kaip Viešpats jam įsakė. Jis mušė filistinus nuo Gebos iki Gazero.

1. Dovydas surinko visus Izraelio rinktinius vyrus, iš viso trisdešimt tūkstančių.

2. Dovydas pakilo ir su visais tais žmonėmis, kurie buvo pas jį iš Baale Jehudo, nuėjo pargabenti iš ten Dievo skrynios, vadinamos kareivijų Viešpaties, gyvenančio tarp cherubų, vardu.

3. Jie įkėlė Dievo skrynią į naują vežimą ir vežė iš Abinadabo namų, esančių Gibėjoje; Uza ir Achjojas, Abinadabo sūnūs, varė naują vežimą.

4. Jie vežė ją iš Abinadabo namų Gibėjoje, lydėdami Dievo skrynią; Achjojas ėjo skrynios priekyje.

5. Dovydas ir visi izraelitai grojo Viešpaties akivaizdoje įvairiais eglės medžio instrumentais: arfomis, psalteriais, barškalais, cimbolais ir dūdelėmis.

6. Kai jie pasiekė Nachono klojimą, Uza, ištiesęs ranką, prilaikė Dievo skrynią, nes jaučiai suklupo.

7. Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Uzą, ir Dievas ištiko jį už jo klaidą, ir Uza mirė prie Dievo skrynios.

8. Dovydas susisielojo dėl to, kad Viešpats ištiko Uzą ir pavadino tą vietą Perec Uza.

9. Dovydas išsigando tą dieną Viešpaties ir sakė: “Kaip aš galiu Viešpaties skrynią pargabenti pas save?”

10. Todėl Dovydas nenorėjo pargabenti Viešpaties skrynios pas save į Dovydo miestą ir pasiuntė ją į gatiečio Obed Edomo namus.

11. Viešpaties skrynia pasiliko gatiečio Obed Edomo namuose tris mėnesius. Viešpats laimino Obed Edomą ir visus jo namiškius.

12. Karaliui Dovydui pranešė: “Viešpats palaimino Obed Edomo namus ir visa, kas jam priklauso, dėl Dievo skrynios”. Tada Dovydas nuėjo ir su džiaugsmu parsigabeno Dievo skrynią iš Obed Edomo namų į Dovydo miestą.

13. Kai tie, kurie nešė Viešpaties skrynią, paeidavo šešis žingsnius, Dovydas aukodavo jautį ir riebų aviną.

14. Dovydas šoko prieš Viešpatį iš visų jėgų; jis buvo apsirengęs lininį efodą.

15. Taip Dovydas ir visi Izraelio namai nešė Viešpaties skrynią su šauksmais ir trimito garsais.

16. Viešpaties skrynią atgabenus į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė žiūrėjo pro langą. Pamačiusi karalių Dovydą šokinėjantį ir šokantį prieš Viešpatį, ji paniekino jį savo širdyje.

17. Atnešę Viešpaties skrynią, jie padėjo ją palapinėje, kurią Dovydas jai buvo paruošęs. Ir Dovydas aukojo deginamąsias ir padėkos aukas Viešpačiui.

18. Kai Dovydas baigė aukoti deginamąsias ir padėkos aukas, palaimino tautą kareivijų Viešpaties vardu

19. ir padalino visiems izraelitams, vyrams ir moterims, po duonos paplotį, gabalą mėsos ir džiovintų vynuogių pyragaitį. Po to žmonės ėjo kiekvienas į savo namus.

20. Tada Dovydas sugrįžo palaiminti savo namų. Sauliaus duktė Mikalė, išėjusi Dovydo pasitikti, tarė: “Koks garbingas šiandien buvo Izraelio karalius, apsinuoginęs šiandien prieš savo tarnų tarnaites, kaip begėdiškai apsinuogina niekam tikęs žmogus”.

21. Dovydas atsakė Mikalei: “Tai buvo prieš Viešpatį, kuris pasirinko mane vietoje tavo tėvo ir vietoje jo namų, kad paskirtų mane valdovu Viešpaties tautai, Izraeliui. Todėl aš grosiu Viešpačiui

22. ir dar labiau nusižeminsiu ir tapsiu menkas savo akyse, bet tarnaičių, apie kurias kalbėjai, būsiu gerbiamas”.

23. Todėl Sauliaus duktė Mikalė nesusilaukė vaikų iki savo mirties.

1. Kai karalius gyveno savo namuose ir Viešpats buvo suteikęs jam ramybę nuo visų aplinkinių priešų,

2. jis tarė pranašui Natanui: “Aš gyvenu kedro namuose, o Dievo skrynia­ palapinėje”.

3. Natanas atsakė karaliui: “Daryk visa, kas yra tavo širdyje, nes Viešpats su tavimi”.

4. Tą pačią naktį Viešpaties žodis atėjo Natanui:

5. “Eik ir kalbėk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako Viešpats: ‘Ar tu pastatysi man namus, kuriuose gyvenčiau?

6. Aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau izraelitus iš Egipto, iki šios dienos, bet keliavau palapinėje.

7. Visur, kur Aš keliaudavau tarp izraelitų, ar Aš kuriai nors iš Izraelio giminių, kuriai pavesdavau ganyti mano tautą Izraelį, sakiau: ‘Kodėl man nepastatote kedro namų?’

8. Todėl sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Aš tave paėmiau iš ganyklos, nuo avių, kad būtum vadas mano tautai Izraeliui.

9. Aš buvau su tavimi visur, kur tu ėjai, išnaikinau visus tavo priešus tavo akyse ir padariau tavo vardą garsų kaip žemės didžiūnų vardą.

10. Aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir jį įsodinsiu, kad jis gyventų savo vietoje ir nebeklajotų ir nedorybės vaikai nevargintų jo kaip iki šiol,

11. nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį; Aš suteiksiu tau ramybę nuo visų tavo priešų. Be to, Viešpats sako tau, kad Jis įkurs tau namus.

12. Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę.

13. Jis pastatys namus mano vardui, o Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams.

14. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nusikals, bausiu jį žmonių rykštėmis ir žmonių vaikų smūgiais.

15. Bet savo gailestingumo Aš neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau prieš tave.

16. Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinti tau amžiams; tavo sostas bus amžinas’ ”.

17. Visus šiuos žodžius ir regėjimą Natanas persakė Dovydui.

18. Tada karalius Dovydas įėjo ir atsisėdo Viešpaties akivaizdoje, ir tarė: “Kas aš, Viešpatie Dieve, ir kas mano namai, kad mane iki čia atvedei?

19. Ir tai pasirodė dar per maža Tavo akyse, Viešpatie Dieve. Tu dar kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje. Ar taip būna pas žmones, Viešpatie Dieve?

20. Ką gi daugiau Dovydas begali Tau sakyti? Tu pažįsti savo tarną, Viešpatie Dieve.

21. Dėl savo žodžių ir pagal savo širdį Tu padarei šiuos didelius dalykus, pranešdamas tai savo tarnui.

22. Tu esi didis, Viešpatie Dieve! Nes nėra nė vieno Tau lygaus ir nėra kito Dievo šalia Tavęs, kaip mes girdėjome savo ausimis.

23. Kokia kita tauta žemėje prilygsta Tavo tautai Izraeliui, pas kurią Dievas atėjo išpirkti jos sau ir išgarsinti savo vardą? Jis padarė didelių ir baisių dalykų, matant savo tautai, kurią Tu išpirkai sau iš Egipto, iš svetimų tautų ir jų dievų.

24. Tu išsirinkai Izraelį, kad jis būtų Tavo tauta per amžius, o Tu, Viešpatie, tapai jiems Dievu.

25. Dabar, Viešpatie Dieve, įtvirtink amžiams savo žodį, kurį kalbėjai apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, kaip pasakei.

26. Tegul Tavo vardas būna aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kareivijų Viešpats yra Izraelio Dievas’, ir tegul Tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti Tavo akivaizdoje.

27. Tu, kareivijų Viešpatie, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, sakydamas: ‘Aš tau pastatysiu namus’, todėl Tavo tarnas išdrįso savo širdyje kreiptis į Tave šia malda.

28. Viešpatie Dieve, Tu esi Dievas, ir Tavo žodžiai yra tiesa; ir Tu pažadėjai šitą gerovę savo tarnui.

29. Dabar teikis laiminti savo tarno namus, kad jie išliktų per amžius Tavo akivaizdoje, nes Tu, Viešpatie Dieve, tai pasakei. Tegul būna palaiminti Tavo tarno namai Tavo palaiminimu per amžius”.

1. Po to Dovydas, nugalėjęs filistinus, juos pavergė ir atėmė iš jų Mefogamą.

2. Ir jis nugalėjo Moabą, ir matavo juos, suguldęs ant žemės. Jis atmatavo dvi virves nužudyti, o vieną virvę palikti gyvus. Taip moabitai tapo Dovydo tarnais ir mokėjo jam duoklę.

3. Taip pat Dovydas nugalėjo Rehobo sūnų Hadadezerą, Cobos karalių, kai tas siekė atgauti savo valdžią prie Eufrato.

4. Dovydas atėmė iš jo tūkstantį kovos vežimų, paėmė nelaisvėn septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Jis pakirto visiems kovos vežimų arkliams kojų gyslas ir sau pasiliko arklių tik dėl šimto kovos vežimų.

5. Kai sirai iš Damasko atėjo į pagalbą Cobos karaliui Hadadezerui, Dovydas nukovė sirų dvidešimt du tūkstančius vyrų.

6. Dovydas paskyrė įgulas Damasko Sirijoje. Taip sirai tapo Dovydo tarnais ir mokėjo duoklę. Viešpats saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.

7. Dovydas paėmė Hadadezero tarnų auksinius skydus ir parsigabeno į Jeruzalę,

8. o iš Hadadezero miestų Betacho ir Berotajo karalius Dovydas parsigabeno labai daug vario.

9. Hamato karalius Tojas, išgirdęs, kad Dovydas sumušė visą Hadadezero kariuomenę,

10. atsiuntė savo sūnų Joramą pas karalių Dovydą pasveikinti jį ir palaiminti, nes jis kariavo su Hadadezeru ir jį sumušė, o Hadadezeras buvo Tojaus priešas. Joramas atnešė Dovydui dovanų sidabrinių, auksinių ir varinių indų.

11. Karalius Dovydas paskyrė tuos daiktus Viešpačiui kartu su sidabru ir auksu, kurį jis paskyrė iš visų užimtų tautų:

12. Sirijos, Moabo, amonitų, filistinų, amalekiečių ir Rehobo sūnaus Hadadezero, Cobos karaliaus.

13. Dovydas įsigijo vardą, kai grįžo sumušęs Druskos slėnyje aštuoniolika tūkstančių sirų.

14. Ir jis paskyrė įgulas Edome, visame Edomo krašte, ir edomitai tapo Dovydo tarnais. Viešpats saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo.

15. Dovydas karaliavo visame Izraelyje ir vykdė teisingumą ir teismą visai tautai.

16. Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas­metraštininkas,

17. Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Ahimelechas buvo kunigai, Seraja­raštininkas,

18. Jehojados sūnus Benajas buvo keretų ir peletų viršininkas, o Dovydo sūnūs­aukšti pareigūnai.

1. Ir Dovydas sakė: “Ar yra išlikęs kas nors iš Sauliaus namų, kuriam aš galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?”

2. Iš Sauliaus namų buvo tarnas, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą, ir karalius klausė: “Ar tu esi Ciba?” Tas atsakė: “Taip, tavo tarnas”.

3. Karalius klausė: “Ar išliko kas nors iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti Dievo gerumą?” Ciba atsakė: “Yra raišas Jehonatano sūnus”.

4. Karalius vėl klausė jo: “Kur jis yra?” Ciba atsakė: “Jis gyvena Amielio sūnaus Machyro namuose, Lo Debare”.

5. Karalius Dovydas pasiuntė ir parsigabeno jį iš Lo Debaro, iš Amielio sūnaus Machyro namų.

6. Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnus Mefi Bošetas, įėjęs pas Dovydą, puolė veidu į žemę ir nusilenkė. Dovydas tarė: “Mefi Bošetai!” Tas atsakė: “Štai tavo tarnas”.

7. Ir Dovydas kalbėjo jam: “Nebijok, aš tau būsiu geras dėl tavo tėvo Jehonatano ir sugrąžinsiu tau visas tavo tėvo Sauliaus žemes. Tu visada valgysi prie mano stalo”.

8. Mefi Bošetas nusilenkė ir tarė: “Kas yra tavo tarnas, kad tu atkreipei savo dėmesį į tokį pastipusį šunį kaip aš?”

9. Karalius pasišaukė Sauliaus tarną Cibą ir jam tarė: “Visa, kas priklausė Sauliui ir jo namams, atidaviau tavo valdovo sūnui.

10. Dirbk jo žemę su savo sūnumis ir tarnais bei nuimk derlių, kad tavo valdovo sūnus turėtų maisto, o tavo valdovo sūnus Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo”. Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų.

11. Jis atsakė karaliui: “Kaip tu, karaliau, įsakei savo tarnui, taip tavo tarnas padarys”. Mefi Bošetas valgė prie Dovydo stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų.

12. Mefi Bošetas turėjo mažą sūnų, vardu Michėjas. Visa Cibos šeimyna buvo Mefi Bošeto tarnai.

13. Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje ir visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo luošas abiem kojom.

1. Po kurio laiko mirė amonitų karalius ir jo vietą užėmė jo sūnus Hanūnas.

2. Dovydas sakė: “Aš būsiu geras Nahašo sūnui Hanūnui, kaip jo tėvas buvo man”. Ir Dovydas siuntė savo tarnus paguosti Hanūno dėl jo tėvo mirties. Dovydo tarnams atėjus į amonitų šalį,

3. Amono kunigaikščiai tarė savo valdovui Hanūnui: “Ar manai, kad Dovydas siuntė guodėjus pas tave, norėdamas pagerbti tavo tėvą? Ar ne tam, kad miestą apžiūrėtų, viską išžvalgytų ir paskui jį sunaikintų?”

4. Hanūnas paėmė Dovydo tarnus, nuskuto jiems po pusę barzdos, nukirpo drabužius iki pusės, iki pat juostos, ir išsiuntė.

5. Kai apie tai buvo pranešta Dovydui, jis pasiuntė jų pasitikti, nes jie buvo labai sugėdinti, ir sakė jiems: “Pasilikite Jeriche, kol ataugs jūsų barzdos, o tada grįžkite”.

6. Kai amonitai suprato, kad tapo Dovydo nekenčiami, pasisamdė iš Bet Rehobo bei Cobos dvidešimt tūkstančių sirų pėstininkų, iš Maako karaliaus­tūkstantį vyrų ir iš Tobo­dvylika tūkstančių vyrų.

7. Dovydas, tai išgirdęs, pasiuntė Joabą su visa stiprių vyrų kariuomene.

8. Amonitai išsirikiavo kautynėms prie vartų, o sirai iš Cobos ir Rehobo bei Tobo ir Maako vyrai sustojo atskirai atvirame lauke.

9. Joabas, pamatęs, kad priešai išsirikiavę prieš jį iš priekio ir iš užpakalio, išrinko geriausius karius iš viso Izraelio ir išrikiavo juos prieš sirus,

10. likusius žmones jis pavedė savo broliui Abišajui, kuris išrikiavo juos prieš amonitus.

11. Tada Joabas tarė broliui: “Jei sirai bus man per stiprūs, tu ateisi man į pagalbą, o jei amonitai bus per stiprūs tau, tai aš tau padėsiu.

12. Būk drąsus ir kovokime už savo tautą ir Dievo miestus! Viešpats tedaro, kaip Jam atrodo tinkama”.

13. Joabas ir su juo buvusieji žmonės pradėjo kovą prieš sirus, ir tie pabėgo nuo jo.

14. Amonitai, pamatę, kad sirai pabėgo, bėgo nuo Abišajo ir užsidarė mieste. Joabas pasitraukė nuo amonitų ir sugrįžo į Jeruzalę.

15. Sirai, pamatę, kad pralaimėjo Izraeliui, susirinko į vieną vietą.

16. Hadadezeras pasiuntė ir pasikvietė sirus, kurie gyveno anapus upės. Jie ėjo į Helamą, vedami Hadadezero kariuomenės vado Šobacho.

17. Kai tai buvo pranešta Dovydui, jis, surinkęs visą Izraelį, persikėlė per Jordaną ir ėjo į Helamą. Ir sirai išsirikiavo prieš Dovydą, kad susikautų su juo.

18. Ir sirai bėgo nuo Izraelio. Dovydas sunaikino septynis šimtus sirų kovos vežimų bei keturiasdešimt tūkstančių raitelių ir ištiko kariuomenės vadą Šobachą, kuris ten mirė.

19. Visi karaliai, Hadadezero pavaldiniai, matydami, kad Izraelis juos nugalėjo, sudarė taiką su juo ir tarnavo jam. Nuo to laiko sirai bijodavo padėti amonitams.

Significados: Eli, Baal, Edom.

Você está lendo 2 Samuel na edição LT, Lithuanian, em Lituano.
Este lívro compôe o Antigo Testamento, tem 24 capítulos, e 695 versículos.