1. Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2. “Ar išmintingas žmogus kalba tuščius žodžius ir pripildo savo vidurius rytų vėjo?

3. Ar jis kalba netinkamus žodžius ir sako tai, kas neatneša nieko gero?

4. Tu atmetei baimę ir nesivaržai, kalbėdamas prieš Dievą.

5. Tavo lūpos kalba apie tavo kaltę ir tu pasirinkai klastingą liežuvį.

6. Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš, tavo paties lūpos liudija prieš tave.

7. Bene tu esi pirmas gimęs žmogus, sutvertas pirma kalnų?

8. Ar tu girdėjai Dievo paslaptis ir turi visą išmintį?

9. Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko mes nesuprantame?

10. Tarp mūsų yra ilgaamžių ir žilagalvių, senesnių už tavo tėvą.

11. Ar tau neužtenka Dievo paguodos? Ar turi kokią paslaptį?

12. Kodėl tavo širdis tave nunešė į šalį ir prieš ką merki savo akį?

13. Kodėl nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo lūpų?

14. Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus?

15. Jis nepasitiki savo šventaisiais ir dangūs nėra tyri Jo akivaizdoje,

16. tuo labiau bjaurus ir purvinas žmogus, kuris geria nedorybę kaip vandenį.

17. Klausyk manęs, aš tave pamokysiu, ką patyriau, pasakysiu,

18. ką išminčiai skelbė, sužinoję iš savo tėvų, ir nenuslėpė.

19. Jiems vieniems buvo atiduota žemė ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų.

20. Nedorėlis kenčia per visas savo dienas, metų skaičius paslėptas nuo prispaudėjo.

21. Baisūs garsai jo ausyse, taikos metu jį užklumpa naikintojas.

22. Jis nesitiki ištrūkti iš tamsos, jis paskirtas kardui.

23. Jis klaidžioja, ieškodamas duonos. Bet kur ji? Jis žino, kad jo laukia tamsi diena.

24. Jį gąsdina vargas ir pavojus, jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs kovai.

25. Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį,

26. su skydu rankoje puola Jį.

27. Jo veidas padengtas riebalais, jis pats aptekęs taukais.

28. Jis gyvena sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie skirti nugriauti.

29. Jis nepraturtės, jo nuosavybė neišliks; jo turtai nepasklis po žemę.

30. Jis neištrūks iš tamsos, jo šakas sudegins liepsna, nuo Jo burnos kvapo jis pranyks.

31. Tenepasitiki apsigaudamas tuštybe, nes tuštybe bus jam atlyginta.

32. Jis pražus ne laiku ir jo šakos nežaliuos.

33. Jo neprinokusios vynuogės nukris, nubyrės kaip alyvmedžio žiedai.

34. Veidmainių susirinkimas bus nevaisingas, ir ugnis sudegins kyšių ėmėjų palapines.

35. Jie pastoja piktu sumanymu ir pagimdo blogį; jų pilvas paruošia apgaulę”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

3. Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

4. Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

5. Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

6. Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

7. Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

8. Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

9. Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

10. Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

11. Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

12. Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

13. Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

14. Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

15. Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

16. Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,

17. nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

18. Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

19. Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

20. Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

21. O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

22. Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.

1. “Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man.

2. Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.

3. Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?

4. Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.

5. Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.

6. Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.

7. Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.

8. Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.

9. Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

10. Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.

11. Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.

12. Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.

13. Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.

14. Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi.

15. Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?

16. Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse”.

1. Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:

2. “Ar ilgai jūs dar taip kalbėsite? Nutilkite ir leiskite mums kalbėti.

3. Kodėl mes laikomi gyvuliais ir neišmanėliais?

4. Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?

5. Nedorėlio šviesa užges ir jo liepsnos kibirkštis nebešvies.

6. Jo palapinėje bus tamsu ir jo žiburys užges su juo.

7. Jo buvę tvirti žingsniai sutrumpės, jo paties sumanymas jį parblokš.

8. Jo kojos įkliuvusios į tinklą, jis eina uždengta duobe.

9. Jo kulnis pateks į spąstus, ir jis paklius plėšikui.

10. Kilpa padėta jam ant žemės, spąstai ant tako.

11. Pavojai gąsdins jį iš visų pusių ir nuvarys jį nuo kojų.

12. Jo jėgos išseks nuo bado, žlugimas pasiruošęs prie jo šono.

13. Jo odą suės ligos, mirties pirmagimis prarys jo jėgą.

14. Jo pasitikėjimas bus išrautas iš jo palapinės ir nuves jį pas siaubų karalių.

15. Tai gyvens jo palapinėje, nes ji nebepriklauso jam, jo buveinė bus apibarstyta siera.

16. Jo šaknys nudžius žemėje, o šakos bus nukirstos viršuje.

17. Jo atsiminimas dings krašte ir jo vardas nebus minimas gatvėje.

18. Jis bus išvytas iš šviesos į tamsą ir išvarytas iš pasaulio.

19. Palikuonių jis nepaliks tautoje ir niekas nepasiliks jo buveinėje.

20. Po jo atėję stebėsis jo diena ir prieš jį buvę bus išgąsdinti.

21. Tikrai tokia yra nedorėlio buveinė ir vieta to, kuris nepažįsta Dievo”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?

3. Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

4. O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

5. Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?

6. Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

7. Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.

8. Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

9. Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.

10. Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

11. Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

12. Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

13. Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.

14. Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

15. Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.

16. Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

17. Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.

18. Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.

19. Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

20. Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

21. Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

22. Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

23. O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,

24. įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.

25. Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.

26. Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

27. Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

28. Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.

29. Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas”.

1. Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:

2. “Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.

3. Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.

4. Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje,

5. nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

6. Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis,

7. jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

8. Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.

9. Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.

10. Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.

11. Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.

12. Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,

13. saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,

14. tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.

15. Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.

16. Gyvačių nuodus jis čiulps, jį nužudys angies liežuvis.

17. Jis nematys upių ir upelių, tekančių medumi ir pienu.

18. Ką jis uždirbo, turės atiduoti ir neprarys to. Jis atlygins savo turtais ir nepasidžiaugs jais.

19. Nes jis nuskriaudė ir apleido vargšą, pasisavino namus, kurių nestatė.

20. Jo godumui nebuvo ribų, bet jis nieko neišgelbės.

21. Neliks jo valgio ir niekas nežiūrės į jo gėrybes.

22. Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį.

23. Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant.

24. Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas.

25. Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

26. Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.

27. Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį.

28. Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.

29. Tokia dalis yra nuo Dievo nedorėliui ir toks palikimas yra Dievo jam skirtas”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

3. Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

4. Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

5. Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

6. Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

7. Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

8. Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

9. Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

10. Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

11. Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

12. Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

13. Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

14. nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

15. Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

16. Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

17. Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

18. Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

19. Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

20. Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

21. Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

22. Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

23. Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

24. jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

25. Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

26. Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

27. Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

28. Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

29. Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,

30. kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

31. Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

32. Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

33. Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

34. Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė”.

Você está lendo na edição LT, Lithuanian, em Lituano.
Este lívro compôe o Antigo Testamento, tem 42 capítulos, e 1070 versículos.