1. Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.

2. Jobas prabilo ir tarė:

3. “Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.

4. Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.

5. Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.

6. Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.

7. Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.

8. Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.

9. Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.

10. Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.

11. Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?

12. Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?

13. Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi

14. kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,

15. arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,

16. arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.

17. Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.

18. Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.

19. Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.

20. Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?

21. Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.

22. Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.

23. Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?

24. Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.

25. Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.

26. Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo”.

1. Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2. “Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

3. Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4. Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

5. Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

6. Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

7. Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

8. Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

9. Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

10. Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

11. Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

12. Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

13. Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

14. mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

15. Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

16. Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

17. ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

18. Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

19. Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

20. Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.

21. Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ”.

1. “Šauk, jei kas nors tau atsakys. Į kurį iš šventųjų kreipsies?

2. Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo.

3. Aš mačiau kvailį, kuris suleido šaknis, tačiau tuoj pat prakeikiau jo buveinę.

4. Jo vaikai nėra saugūs; jie yra mušami vartuose, ir niekas jų neišgelbsti.

5. Alkanas suvalgo jų derlių, erškėčiai nekliudo jam pasiimti. Plėšikas praryja jo nuosavybę.

6. Vargas neiškyla iš dulkių ir bėda neišauga iš žemės.

7. Tačiau žmogus gimęs vargti, kaip paukštis skrajoti.

8. Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Jam,

9. kuris daro didelių, neištiriamų ir nuostabių dalykų be skaičiaus.

10. Jis duoda žemei lietaus ir siunčia vandens laukams.

11. Jis pakelia pažemintus ir liūdinčius nuramina.

12. Gudriųjų sumanymus Jis paverčia niekais, todėl jų darbai nesėkmingi.

13. Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais.

14. Dienos metu jie susiduria su tamsa ir vidudienį vaikšto apgraibomis kaip naktį.

15. Jis išgelbsti vargšą nuo kardo, nuo jų kalbų ir stipriųjų rankos.

16. Vargšas turi viltį, o neteisybei užčiaupiama burna.

17. Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės.

18. Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, Jis sumuša, tačiau ir pagydo.

19. Jis išgelbės tave iš šešių nelaimių, o septintoje pikta nepalies tavęs.

20. Bado metu Jis išpirks tave iš mirties, o kare­nuo kardo jėgos.

21. Tavęs nepalies liežuvių plakimai ir nebaugins gresiantis sunaikinimas.

22. Sunaikinimo ir bado metu tu juoksiesi, laukinių žvėrių nebijosi.

23. Lauko akmenys bus tavo sąjungininkai, o laukiniai žvėrys bus taikoje su tavimi.

24. Tu patirsi, kad tavo palapinė bus saugi, tu lankysiesi savo buveinėje ir nenusidėsi.

25. Tu patirsi, kad tavo sėkla bus gausi, o tavo palikuonys kaip žolė lankoje.

26. Tu nueisi į kapą senatvėje, būsi kaip javų pėdai, suvežami savo laiku.

27. Mes tai ištyrėme ir taip yra. Klausyk ir žinok tai savo labui”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus!

3. Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius.

4. Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

5. Ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? Ar baubia jautis prie savo pašaro?

6. Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Ar kiaušinio baltymas turi skonį?

7. Tai, kuo bjaurėdavosi mano siela, yra mano suspaudimo maistas.

8. O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi.

9. Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.

10. Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.

11. Iš kur man jėgos, kad turėčiau viltį? Koks galas, kad aš toliau gyvenčiau?

12. Ar mano jėga yra akmens jėga? Ar mano kūnas iš vario?

13. Manyje nėra pagalbos ir išmintis pasitraukė nuo manęs.

14. Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.

15. Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį.

16. Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu.

17. Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjus­išnyksta.

18. Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta.

19. Temos ir Šebos karavanai tyrinėjo juos ir pasitikėjo jais.

20. Tačiau jų viltis apvylė juos, jie atėjo ir buvo sugėdinti.

21. Jūs esate niekas, nes pamatę mano pažeminimą, išsigandote.

22. Argi ar prašiau: ‘Duokite man dovanų iš savo turto?’

23. Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų. Išpirkite mane iš prispaudėjų’.

24. Pamokykite mane, ir aš nutilsiu; duokite man suprasti mano klaidas.

25. Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.

26. Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.

27. Jūs puolate našlaitį ir savo draugui kasate duobę.

28. Dabar pažvelkite į mane ir matysite, ar aš meluoju.

29. Atsakykite, kad nebūtų netiesos. Atsakykite, ar aš ne teisus?

30. Spręskite, ar aš netiesą kalbu? Ar aš neatskiriu tiesos nuo melo?”

1. “Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

2. Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

3. taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

4. Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

5. Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

6. Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

7. Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

8. Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

9. Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.

10. Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

11. Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.

12. Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?

13. Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,

14. Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

15. Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

16. Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

17. Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?

18. Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

19. Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

20. Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?

21. Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.

1. Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:

2. “Ar dar ilgai tu šitaip kalbėsi? Tavo žodžiai yra kaip stiprus vėjas.

3. Argi Dievas neteisingai teisia, ar Visagalis iškreipia teisingumą?

4. Jei tavo sūnūs Jam nusidėjo, Jis juos atidavė jų nusikaltimams.

5. Jei tu ieškosi Dievo ir maldausi Visagalį,

6. būsi tyras ir doras, tai Jis pakils dėl tavęs ir duos klestėjimą tavo teisumo buveinei.

7. Nors tavo pradžia buvo maža, tačiau galiausiai tai labai išaugs.

8. Patyrinėk ankstesnius laikus ir sužinok, ką patyrė jų tėvai.

9. Mes gyvename tik nuo vakar dienos ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje lyg šešėlis.

10. Jie tikrai pamokys tave, duos nuoširdžių patarimų.

11. Ar auga papirusas, kur nėra drėgmės, ir nendrės be vandens?

12. Dar žydėdamas ir nenuskintas, jis sudžiūsta pirma visų žolių.

13. Tokie keliai yra visų, kurie pamiršta Dievą; ir veidmainių viltis pražus.

14. Jų viltis sunyks ir jų pasitikėjimas­ tik voratinklis.

15. Atsirems į savo namus, bet jie sugrius, įsitvers jų, bet jie neatlaikys.

16. Jis žaliuoja saulėje, jo atžalos plečiasi sode.

17. Akmenų krūvą apraizgo jo šaknys, jos laikosi akmenuotoje žemėje.

18. Jei Jis išraus jį iš tos vietos, ši išsigins jo: ‘Aš tavęs niekada nemačiau’.

19. Toks yra jo kelių džiaugsmas, o iš žemės auga kiti.

20. Dievas neatmes tobulojo ir nepadės piktadariams.

21. Jis pripildys tavo burną juoko ir tavo lūpas džiaugsmo.

22. Tie, kurie tavęs nekenčia, bus aprengti gėda, ir nedorėlio palapinės sunyks”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

3. Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.

4. Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?

5. Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.

6. Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.

7. Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.

8. Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.

9. Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.

10. Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.

11. Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.

12. Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’

13. Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.

14. Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?

15. Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.

16. Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.

17. Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;

18. Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.

19. Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?

20. Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

21. Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.

22. Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.

23. Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.

24. Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

25. Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.

26. Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

27. Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,

28. tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.

29. Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?

30. Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,

31. Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.

32. Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.

33. Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.

34. O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.

35. Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra”.

1. “Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.

2. Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.

3. Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?

4. Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?

5. Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,

6. kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,

7. nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.

8. Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.

9. Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.

10. Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.

11. Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.

12. Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.

13. Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.

14. Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.

15. Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,

16. nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.

17. Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

18. Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.

19. Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.

20. Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,

21. prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.

22. Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.

1. Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:

2. “Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar, daug kalbėdamas, būsi išteisintas?

3. Ar tavo melai galėtų nutildyti vyrus? Kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?

4. Tu sakei: ‘Mano mokslas yra tikras, aš esu teisus Tavo akyse’.

5. O kad Dievas, pravėręs lūpas, prabiltų prieš tave.

6. Jis apreikštų tau išminties paslaptis, ir tu pamatytum, kad du kartus daugiau turėtum kentėti. Žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu verta tavo neteisybė.

7. Ar gali tyrinėdamas suprasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį?

8. Jis aukščiau už dangų. Ką tu gali padaryti? Jis giliau už pragarą. Ką tu gali žinoti?

9. Jis ilgesnis už žemę ir platesnis už jūrą.

10. Jei Jis praeidamas suima ir patraukia tieson, kas Jam užgins?

11. Jis pažįsta žmonių tuštybę, mato jų nedorybes. Ar Jis nekreips į tai dėmesio?

12. Tuščias žmogus dedasi išmintingas, nors gimsta kaip laukinio asilo jauniklis.

13. Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į Jį,

14. jei pašalinsi savo kaltes ir neleisi nedorybei gyventi tavyje,

15. tada pakelsi savo veidą be dėmės, būsi tvirtas ir nieko nebijosi.

16. Tada pamirši buvusį vargą, prisiminsi jį kaip nutekėjusį vandenį.

17. Tavo gyvenimas bus šviesus kaip vidudienis, tu nušvisi kaip rytas.

18. Tu būsi saugus, nes yra viltis, tu apsiklosi ir ilsėsies ramybėje.

19. Tu atsigulsi ir niekas tavęs neišgąsdins, daugelis ieškos tavo pagalbos.

20. Tačiau nedorėlių akys užges, jie nepaspruks, jų viltis kaip paskutinis atodūsis”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!

3. Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino?

4. Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus.

5. Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta.

6. Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas.

7. Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių­jie tau pasakys.

8. Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau.

9. Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?

10. Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.

11. Ausis skiria žodžius, burna jaučia maisto skonį.

12. Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą.

13. Su Juo išmintis ir galia, Jis išmano ir pamoko.

14. Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro.

15. Kai Jis sulaiko vandenis, jie išdžiūsta; kai siunčia juos, sunaikina žemę.

16. Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis.

17. Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus.

18. Jis atpalaiduoja karalių pančius ir juos sujuosia.

19. Jis atima kunigaikščiams garbę ir nuverčia galinguosius.

20. Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą.

21. Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas.

22. Jis atidengia, kas paslėpta tamsoje, ir iškelia švieson mirties šešėlį.

23. Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka.

24. Jis aptemdo protą tautų vadams, ir jie klaidžioja dykumoje be jokio kelio,

25. jie grabalioja tamsoje ir blaškosi kaip girti”.

1. “Mano akys viską matė, ausys girdėjo ir suprato.

2. Kiek jūs žinote, tiek ir aš žinau, aš nesu menkesnis už jus.

3. Norėčiau kalbėti su Visagaliu ir ginčytis su Dievu.

4. Jūs esate melo kalviai, niekam tikę gydytojai.

5. Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.

6. Pasiklausykite mano svarstymų, įsidėmėkite mano kalbą.

7. Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį?

8. Ar, būdami šališki, norite Dievą ginti?

9. Ar bus gerai, kai Jis jus ištirs? Ar pasijuoksite iš Dievo kaip iš žmogaus?

10. Jis jus tikrai sudraus, jei būsite užslėpę šališkumą.

11. Ar Jo didybė jūsų negąsdins? Ar Jo baimė neapims jūsų?

12. Jūsų kalbos tarsi pelenai, o jūsų kūnai kaip molis.

13. Nutilkite ir leiskite man kalbėti, kas man bebūtų.

14. Kam aš draskau dantimis savo kūną ir nešioju savo sielą savo rankose?

15. Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje.

16. Jis bus mano išgelbėjimas, nes veidmainis nepasirodys Dievo akivaizdoje.

17. Atidžiai klausykite mano kalbos ir savo ausimis išgirskite mano pasiteisinimą.

18. Štai aš iškėliau savo bylą, nes žinau, kad būsiu išteisintas.

19. Kas galėtų mane kaltinti? Jei aš nutilčiau, atiduočiau savo dvasią.

20. Nedaryk man dviejų dalykų, tada nesislėpsiu nuo Tavęs:

21. atitrauk nuo manęs savo ranką ir negąsdink manęs.

22. Tada Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; arba leisk man kalbėti ir atsakyk man.

23. Kiek nusikaltimų ir nuodėmių padariau? Parodyk man mano kaltes ir nuodėmes.

24. Kodėl slepi savo veidą ir mane laikai priešu?

25. Kodėl rodai savo jėgą prieš vėjo blaškomą lapą ir persekioji sausą šiaudą?

26. Tu rašai prieš mane karčius dalykus ir baudi už jaunystės nuodėmes;

27. Tu įtveri mano kojas į šiekštą ir seki visus mano žingsnius ir takus.

28. Esu sunaikintas kaip puvėsis, kaip drabužis, suėstas kandžių”.

1. “Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

2. Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.

3. Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?

4. Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

5. Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

6. Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.

7. Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.

8. Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,

9. bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.

10. O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?

11. Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,

12. taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

13. O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.

14. Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

15. Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.

16. Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.

17. Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.

18. Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,

19. kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.

20. Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.

21. Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.

22. Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia”.

1. Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2. “Ar išmintingas žmogus kalba tuščius žodžius ir pripildo savo vidurius rytų vėjo?

3. Ar jis kalba netinkamus žodžius ir sako tai, kas neatneša nieko gero?

4. Tu atmetei baimę ir nesivaržai, kalbėdamas prieš Dievą.

5. Tavo lūpos kalba apie tavo kaltę ir tu pasirinkai klastingą liežuvį.

6. Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš, tavo paties lūpos liudija prieš tave.

7. Bene tu esi pirmas gimęs žmogus, sutvertas pirma kalnų?

8. Ar tu girdėjai Dievo paslaptis ir turi visą išmintį?

9. Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko mes nesuprantame?

10. Tarp mūsų yra ilgaamžių ir žilagalvių, senesnių už tavo tėvą.

11. Ar tau neužtenka Dievo paguodos? Ar turi kokią paslaptį?

12. Kodėl tavo širdis tave nunešė į šalį ir prieš ką merki savo akį?

13. Kodėl nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo lūpų?

14. Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus?

15. Jis nepasitiki savo šventaisiais ir dangūs nėra tyri Jo akivaizdoje,

16. tuo labiau bjaurus ir purvinas žmogus, kuris geria nedorybę kaip vandenį.

17. Klausyk manęs, aš tave pamokysiu, ką patyriau, pasakysiu,

18. ką išminčiai skelbė, sužinoję iš savo tėvų, ir nenuslėpė.

19. Jiems vieniems buvo atiduota žemė ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų.

20. Nedorėlis kenčia per visas savo dienas, metų skaičius paslėptas nuo prispaudėjo.

21. Baisūs garsai jo ausyse, taikos metu jį užklumpa naikintojas.

22. Jis nesitiki ištrūkti iš tamsos, jis paskirtas kardui.

23. Jis klaidžioja, ieškodamas duonos. Bet kur ji? Jis žino, kad jo laukia tamsi diena.

24. Jį gąsdina vargas ir pavojus, jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs kovai.

25. Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį,

26. su skydu rankoje puola Jį.

27. Jo veidas padengtas riebalais, jis pats aptekęs taukais.

28. Jis gyvena sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie skirti nugriauti.

29. Jis nepraturtės, jo nuosavybė neišliks; jo turtai nepasklis po žemę.

30. Jis neištrūks iš tamsos, jo šakas sudegins liepsna, nuo Jo burnos kvapo jis pranyks.

31. Tenepasitiki apsigaudamas tuštybe, nes tuštybe bus jam atlyginta.

32. Jis pražus ne laiku ir jo šakos nežaliuos.

33. Jo neprinokusios vynuogės nukris, nubyrės kaip alyvmedžio žiedai.

34. Veidmainių susirinkimas bus nevaisingas, ir ugnis sudegins kyšių ėmėjų palapines.

35. Jie pastoja piktu sumanymu ir pagimdo blogį; jų pilvas paruošia apgaulę”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

3. Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

4. Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

5. Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

6. Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

7. Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

8. Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

9. Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

10. Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

11. Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

12. Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

13. Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

14. Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

15. Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

16. Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,

17. nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

18. Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

19. Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

20. Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

21. O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

22. Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.

1. “Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man.

2. Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.

3. Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?

4. Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.

5. Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.

6. Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.

7. Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.

8. Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.

9. Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

10. Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.

11. Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.

12. Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.

13. Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.

14. Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi.

15. Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?

16. Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse”.

1. Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:

2. “Ar ilgai jūs dar taip kalbėsite? Nutilkite ir leiskite mums kalbėti.

3. Kodėl mes laikomi gyvuliais ir neišmanėliais?

4. Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?

5. Nedorėlio šviesa užges ir jo liepsnos kibirkštis nebešvies.

6. Jo palapinėje bus tamsu ir jo žiburys užges su juo.

7. Jo buvę tvirti žingsniai sutrumpės, jo paties sumanymas jį parblokš.

8. Jo kojos įkliuvusios į tinklą, jis eina uždengta duobe.

9. Jo kulnis pateks į spąstus, ir jis paklius plėšikui.

10. Kilpa padėta jam ant žemės, spąstai ant tako.

11. Pavojai gąsdins jį iš visų pusių ir nuvarys jį nuo kojų.

12. Jo jėgos išseks nuo bado, žlugimas pasiruošęs prie jo šono.

13. Jo odą suės ligos, mirties pirmagimis prarys jo jėgą.

14. Jo pasitikėjimas bus išrautas iš jo palapinės ir nuves jį pas siaubų karalių.

15. Tai gyvens jo palapinėje, nes ji nebepriklauso jam, jo buveinė bus apibarstyta siera.

16. Jo šaknys nudžius žemėje, o šakos bus nukirstos viršuje.

17. Jo atsiminimas dings krašte ir jo vardas nebus minimas gatvėje.

18. Jis bus išvytas iš šviesos į tamsą ir išvarytas iš pasaulio.

19. Palikuonių jis nepaliks tautoje ir niekas nepasiliks jo buveinėje.

20. Po jo atėję stebėsis jo diena ir prieš jį buvę bus išgąsdinti.

21. Tikrai tokia yra nedorėlio buveinė ir vieta to, kuris nepažįsta Dievo”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?

3. Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

4. O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

5. Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?

6. Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

7. Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.

8. Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

9. Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.

10. Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

11. Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

12. Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

13. Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.

14. Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

15. Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.

16. Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

17. Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.

18. Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.

19. Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

20. Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

21. Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

22. Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

23. O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,

24. įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.

25. Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.

26. Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

27. Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

28. Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.

29. Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas”.

1. Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:

2. “Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.

3. Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.

4. Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje,

5. nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

6. Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis,

7. jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

8. Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.

9. Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.

10. Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.

11. Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.

12. Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,

13. saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,

14. tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.

15. Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.

16. Gyvačių nuodus jis čiulps, jį nužudys angies liežuvis.

17. Jis nematys upių ir upelių, tekančių medumi ir pienu.

18. Ką jis uždirbo, turės atiduoti ir neprarys to. Jis atlygins savo turtais ir nepasidžiaugs jais.

19. Nes jis nuskriaudė ir apleido vargšą, pasisavino namus, kurių nestatė.

20. Jo godumui nebuvo ribų, bet jis nieko neišgelbės.

21. Neliks jo valgio ir niekas nežiūrės į jo gėrybes.

22. Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį.

23. Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant.

24. Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas.

25. Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

26. Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.

27. Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį.

28. Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.

29. Tokia dalis yra nuo Dievo nedorėliui ir toks palikimas yra Dievo jam skirtas”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

3. Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

4. Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

5. Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

6. Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

7. Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

8. Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

9. Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

10. Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

11. Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

12. Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

13. Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

14. nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

15. Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

16. Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

17. Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

18. Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

19. Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

20. Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

21. Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

22. Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

23. Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

24. jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

25. Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

26. Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

27. Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

28. Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

29. Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,

30. kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

31. Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

32. Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

33. Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

34. Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė”.

1. Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2. “Ar gali žmogus būti naudingas Dievui? Išminčiaus nauda yra jam pačiam.

3. Ar Visagaliui malonu, jei esi teisus? Ar Jis turi naudos, jei tavo kelias nepeiktinas?

4. Ar dėl to, kad Jo bijai, Jis bara tave ir patraukia tave į teismą?

5. Ar ne dėl tavo didelės nedorybės ir nesuskaičiuojamų kalčių?

6. Ėmei užstatą iš savo brolių už nieką, nuplėšei nuogiesiems drabužius,

7. nepagirdei ištroškusio, alkano nepamaitinai.

8. Savo jėga įsigijai nuosavybę, būdamas galingas, pasilaikei ją.

9. Našles išvarei be nieko ir našlaičius palikai tuščiomis rankomis.

10. Todėl tu patekai į spąstus ir netikėta baimė vargina tave,

11. tamsoje tu negali matyti; vandens gausybė apdengė tave.

12. Argi Dievo nėra dangaus aukštybėje? Žiūrėk, kaip aukštai yra žvaigždės.

13. Tu sakai: ‘Ką Dievas žino? Ar Jis gali teisti pro tamsius debesis?

14. Tamsūs debesys dengia Jį, Jis nieko nemato vaikščiodamas dangaus skliautu’.

15. Ar vis dar laikaisi seno kelio, kuriuo piktadariai vaikščiojo?

16. Todėl jie nelaiku žuvo, jų pamatą nunešė tvanas.

17. Jie sakė Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų’. Ką Visagalis padarys jiems?

18. Jis pripildė jų namus gėrybių, tačiau nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

19. Teisusis mato tai ir džiaugiasi, nekaltieji tyčiojasi iš jų:

20. ‘Mūsų turtai nepražuvo, o tai, ką jie turėjo, suėdė ugnis’.

21. Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė.

22. Priimk Jo pamokymus ir įsidėk Jo žodžius į širdį.

23. Jei grįši prie Visagalio, būsi sutvirtintas ir pašalinsi nedorybę iš savo palapinių,

24. tada krausi auksą kaip dulkes, Ofyro auksą kaip upelių akmenis.

25. Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro.

26. Tada gėrėsies Visagaliu ir pakelsi savo akis į Dievą.

27. Kai tu melsi Jį, Jis tave išklausys, ir tu ištesėsi savo įžadus.

28. Tu nuspręsi, ir bus tau, šviesa švies tau kelyje.

29. Kai žmogus pažemintas, tu sakysi: ‘Yra išaukštinimas’, ir Jis išgelbės nuolankų žmogų.

30. Jis išgelbės ir kaltą; jis bus išgelbėtas dėl tavo rankų švarumo”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Mano skundas dar ir šiandien kartus; mano kentėjimai didesni už mano vaitojimą.

3. O kad žinočiau, kur Jį rasti, ir galėčiau ateiti prie Jo sosto!

4. Jam pateikčiau savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų.

5. Tada išgirsčiau, ką Jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką man kalbėtų.

6. Ar Jis priešintųsi man savo galinga jėga? Ne! Jis pažvelgtų į mane.

7. Teisusis galėtų aiškintis su Juo, taip aš būčiau išlaisvintas amžiams nuo savo teisėjo.

8. Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu.

9. Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu.

10. Bet Jis žino mano kelią; jei Jis mane ištirtų, būčiau kaip auksas.

11. Ėjau Jo pėdomis, iš Jo kelio neiškrypau.

12. Nuo Jo įsakymų nepasitraukiau, Jo burnos žodžius vertinau labiau negu būtiną maistą.

13. Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro.

14. Jis įvykdys, kas man skirta; daug panašių dalykų Jis turi.

15. Todėl man baugu Jo akivaizdoje; apie tai galvodamas, bijau Jo.

16. Dievas susilpnina mano širdį; Visagalis gąsdina mane.

17. Aš nepražuvau prieš tamsą, Jis nepaslėpė tamsybės nuo mano veido”.

1. “Visagalis žino laikus, tai kodėl tie, kurie Jį pažįsta, nesulaukia Jo dienos?

2. Vieni perkelia ribas, smurtu pagrobia bandas ir jas gano.

3. Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį paima kaip užstatą.

4. Vargšus jie nustumia nuo kelio, krašto beturčiai slepiasi nuo jų.

5. Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.

6. Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.

7. Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.

8. Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.

9. Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,

10. kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,

11. kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.

12. Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.

13. Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.

14. Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.

15. Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.

16. Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.

17. Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.

18. Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.

19. Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.

20. Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis,

21. nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.

22. Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.

23. Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.

24. Jie išaukštinami trumpam laikui, bet pranyksta ir tampa nieku. Jie pašalinami iš kelio ir sudžiūsta kaip javų varpos.

25. Argi taip nėra? Kas įrodys, kad aš netiesą kalbu ir esu melagis?”

1. Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:

2. “Valdžia ir pagarba priklauso Jam, nes Jis palaiko tvarką aukštybėse.

3. Ar Jo pulkai suskaičiuojami? Kam Jo šviesa neužteka?

4. Kaip tad žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Kaip gali būti švarus, gimęs iš moters?

5. Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs,

6. tuo labiau žmogus, kuris yra tik kirmėlė, žmogaus sūnus, kuris yra tik kirminas”.

1. Jobas atsakydamas tarė:

2. “Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką!

3. Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!

4. Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs?

5. Prieš Jį dreba mirusieji, vandenys ir jų gyventojai.

6. Mirusiųjų pasaulis yra atviras Jam ir pražūtis neuždengta.

7. Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko.

8. Jis surenka vandenis į tamsius debesis, tačiau debesys neplyšta.

9. Jis uždengia savo sosto veidą ir ištiesia savo debesį ant jo.

10. Vandens paviršiuje Jis nubrėžė ribą ir atskyrė šviesą nuo tamsos.

11. Dangaus kolonos svyruoja ir dreba, kai Jis grūmoja.

12. Savo galia Jis sujaudina jūrą, savo išmintimi nutildo jos išdidumą.

13. Savo dvasia Jis papuošė dangus, Jo ranka padarė gyvatę.

14. Čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?”

1. Jobas tęsė savo palyginimą:

2. “Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

3. Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

4. mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

5. Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

6. Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

7. Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

8. Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

9. Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

10. Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

11. Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

12. Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

13. Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

14. jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

15. Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

16. Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

17. bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

18. Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

19. Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

20. Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

21. Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

22. svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

23. Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį”.

1. “Yra sidabro gyslų ir vietų, kur gryninamas auksas.

2. Geležis kasama iš žemės. Iš akmens išlydomas varis.

3. Žmogus nustato ribą tamsai ir ieško visose įdubose rūdos­tamsos ir mirties šešėlio akmens.

4. Jis įrengia kasyklas vietose, kur nėra žengusi koja, leidžiasi į gelmes toli nuo žmonių.

5. Žemės paviršiuje užauga duona, o gelmėje žemė išrausiama kaip po gaisro.

6. Safyrą randa jos uolienose, aukso dulkės yra joje.

7. Kelio tenai nežino plėšrus paukštis, nematė jo nė vanago akis.

8. Liūto jaunikliai jų nemindo, ir liūtas tais takais nevaikštinėja.

9. Jis ištiesia ranką į kietas uolas ir kalnų pamatus kasinėja.

10. Jis iškerta upes uolose, jo akis pamato kiekvieną brangų daiktą.

11. Jis užtvenkia upes ir tai, kas jose paslėpta, iškelia į šviesą.

12. Bet kur randama išmintis, kur yra supratimo šaltinis?

13. Joks žmogus nežino jos kainos, jos nėra gyvųjų krašte.

14. Gelmė sako: ‘Ji ne pas mane’, jūra sako: ‘Jos nėra manyje’.

15. Jos negali pirkti už auksą nė įsigyti už sidabrą.

16. Negalima jos palyginti su Ofyro auksu nė su oniksu ar safyru.

17. Neprilygsta jai auksas ir krištolas ir negalima jos gauti už brangius aukso dirbinius.

18. Koralai ir perlai neverti minėti, nes išmintis brangesnė už rubinus.

19. Jai neprilygsta Etiopijos topazas, už gryną auksą jos nenupirksi.

20. Iš kur tad ateina išmintis ir kur supratimo šaltinis?

21. Ji yra paslėpta gyvųjų akims, net padangių paukščiai jos nesuranda.

22. Mirtis ir prapultis sako: ‘Mes girdėjome apie jos garsą’.

23. Dievas žino jos kelią ir vietą, kur ji yra.

24. Jis stebi visus žemės kraštus ir mato po visu dangumi.

25. Jis pasveria vėją ir išmatuoja vandenis.

26. Jis nustatė lietui laiką ir nurodė žaibui kelią.

27. Tada Jis matė ją ir paskelbė ją, paruošė ją ir ją išmėgino.

28. Žmogui Jis pasakė: ‘Viešpaties baimė yra išmintis ir šalintis nuo pikta yra supratimas’ ”.

1. Jobas tęsė savo palyginimą:

2. “O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

3. Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

4. kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

5. Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

6. kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

7. Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

8. jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

9. kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

10. Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

11. Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

12. nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

13. To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

14. Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

15. Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

16. Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

17. Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

18. Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

19. Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

20. Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

21. Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

22. Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

23. Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

24. Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

25. Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.

1. “Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

2. Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

3. Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

4. Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

5. Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

6. Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

7. rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

8. Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

9. O dabar tapau priežodis jų dainose,

10. jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

11. Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

12. Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

13. Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

14. Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

15. Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

16. Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

17. Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

18. Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

19. Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

20. Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

21. Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

22. Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

23. Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

24. Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

25. Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

26. Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

27. Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

28. Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

29. Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

30. Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

31. Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu”.

1. “Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

2. Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

3. Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

4. Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

5. Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

6. Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

7. Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

8. tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

9. Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

10. tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

11. Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

12. tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

13. Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

14. tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

15. Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

16. Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

17. Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

18. Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

19. Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

20. Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

21. Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

22. tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

23. Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

24. Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

25. Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

26. Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

27. mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

28. Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

29. Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

30. Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

31. Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

32. Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

33. Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

34. nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

35. O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

36. Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

37. Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

38. Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

39. jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

40. tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės”. Taip Jobas baigė savo kalbą.

1. Tie trys vyrai liovėsi atsakinėti Jobui, nes jis laikė save teisiu.

2. Barachelio sūnus Elihuvas, buzitas iš Ramo giminės, supyko ant Jobo, nes jis teisino save, o ne Dievą.

3. Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.

4. Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį.

5. Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis.

6. Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: “Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.

7. Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.

8. Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.

9. Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga.

10. Todėl pasiklausykite manęs. Aš irgi pareikšiu savo nuomonę.

11. Aš laukiau jūsų žodžių, klausiau jūsų svarstymų, kai ieškojote, ką atsakyti.

12. Aš atidžiai jus stebėjau, tačiau nė vienas iš jūsų neįtikino Jobo ir neatsakė į jo žodžius.

13. Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: ‘Dievas jį įveiks, ne žmogus’.

14. Jis nesikreipė savo žodžiais į mane, ir aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais.

15. Jie nustebę stovi, netekę žado, nebežino, ką sakyti.

16. Kai aš laukiau, o jie stovėjo tylėdami ir nieko nesakė,

17. aš nusprendžiau atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.

18. Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina.

19. Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines.

20. Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.

21. Nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu.

22. Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greitai pašalintų mane”.

1. “Jobai, klausyk mano žodžių ir juos įsidėmėk.

2. Atvėriau burną, ir mano liežuvis prabilo.

3. Mano žodžiai eis iš neklastingos širdies; mano lūpos kalbės tyrą pažinimą.

4. Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę.

5. Atsakyk man, jei gali, parink tinkamus žodžius ir ginkis.

6. Štai pagal tavo norą aš esu vietoje Dievo; padarytas iš molio, kaip ir tu.

7. Aš tavęs negaliu išgąsdinti ir mano ranka neprislėgs tavęs.

8. Ką tu sakei, aš girdėjau, klausiausi tavo žodžių:

9. ‘Aš esu tyras, be nuodėmės, esu nenusikaltęs ir nėra manyje neteisybės.

10. Jis kaltina mane, laiko mane savo priešu.

11. Jis įtvėrė mano kojas į šiekštą, seka visus mano žingsnius’.

12. Štai čia tu klysti, nes Dievas yra didesnis už žmogų.

13. Kodėl tu ginčijiesi su Juo? Jis neatsiskaito už jokius savo darbus.

14. Dievas kalba vienu ar kitu būdu, bet žmogus to nesupranta.

15. Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos,

16. Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams,

17. norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės.

18. Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties.

19. Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo.

20. Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti,

21. jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai.

22. Jo siela artėja prie kapo, gyvybė­prie mirties.

23. Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą,

24. Jis būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką’.

25. Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas.

26. Jis melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam. Su džiaugsmu jis regės Jo veidą, nes Jis sugrąžins žmogui savo teisumą.

27. Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’.

28. Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą.

29. Dievas visa tai kartoja žmogui du ar tris kartus,

30. norėdamas išgelbėti jo sielą, kad jis matytų šviesą ir gyventų.

31. Jobai, tylėk, klausyk ir įsidėmėk, ką aš sakysiu.

32. Jei turi ką pasakyti, kalbėk, nes aš trokštu tave pateisinti.

33. Jei ne, paklausyk manęs, ir aš pamokysiu tave išminties”.

1. Elihuvas tęsė:

2. “Išminčiai, paklausykite mano žodžių ir supraskite juos, turintieji išmanymą.

3. Ausis skiria žodžius, kaip burna jaučia maisto skonį.

4. Kartu patyrinėkime, kas tiesa, ir nustatykime, kas gera.

5. Juk Jobas sakė: ‘Aš esu teisus, bet Dievas nedaro man teisybės.

6. Nors esu teisus, mane laiko melagiu; mano žaizda nepagydoma, nors esu nekaltas’.

7. Ar yra kitas toks žmogus kaip Jobas, kuris geria paniekinimus kaip vandenį,

8. kuris draugauja su piktadariais ir bendrauja su nedorėliais?

9. Jis sakė: ‘Žmogui jokios naudos, jei jis stengiasi patikti Dievui’.

10. Vyrai, kurie išmanote, paklausykite manęs. Negali būti, kad Dievas darytų neteisybę ir Visagalis nusikalstų.

11. Jis atlygina žmogui pagal jo darbus ir užmoka pagal jo kelius.

12. Tikrai Dievas nedaro neteisybės ir Visagalis neiškraipo teisės.

13. Kas Jam patikėjo žemę ir kas pavedė Jam visatą?

14. Jei Jis savo dvasią ir kvapą atimtų iš žmogaus,

15. tai žmogaus kūnas pražūtų ir virstų dulkėmis.

16. Jei ką nors supranti, tai paklausyk, ką sakau.

17. Ar gali būti valdovu tas, kuris nepakenčia teisingumo? Ar galėtum pasmerkti Tą, kuris yra visų teisiausias?

18. Kas sako karaliui, kad jis nedorėlis, arba kunigaikščiui, kad jis bedievis?

19. O Jis neatsižvelgia į kunigaikštį ir neteikia turtuoliams pirmenybės prieš vargšus, nes jie visi yra Jo kūriniai?

20. Staiga jie mirs, tautos bus išgąsdintos naktį ir pranyks. Galiūnus Jis pašalins, žmogui nepridėjus rankos.

21. Jis stebi žmogaus kelius ir mato visus jo žingsnius.

22. Jam nėra sutemų nei tamsos, kurioje piktadariai galėtų pasislėpti.

23. Todėl Jis nereikalauja iš žmogaus, kad tas eitų į teismą su Dievu.

24. Jis sutrupins galinguosius ir paskirs kitus į jų vietą.

25. Jis žino jų darbus, todėl parbloškia juos naktį ir sunaikina.

26. Jis baudžia juos kaip piktadarius visų akivaizdoje,

27. nes jie pasitraukė nuo Jo ir nepaisė Jo kelių.

28. Vargšų šauksmas pasiekė Jį ir Jis išklausė nuskriaustuosius.

29. Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti? Kas Jį suras, jei Jis pasislėps nuo tautos ar nuo atskiro žmogaus?

30. Jis apsaugo žmones, kad jiems nekaraliautų veidmainis.

31. Derėtų sakyti Dievui: ‘Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu.

32. Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu’.

33. Ar Jis turėtų atlyginti pagal tavo supratimą dėl to, kad tu prieštarauji? Tu pasirenki, o ne aš. Todėl kalbėk, ką žinai.

34. Supratingi žmonės sako man, išminčiai, kurie klauso manęs:

35. ‘Jobas kalba nesuprasdamas ir jo žodžiai neapgalvoti’.

36. Jobo žodžius reikia iki galo ištirti, nes jis kalba kaip piktadarys.

37. Jis prideda maištą prie savo nuodėmės, ploja rankomis tarp mūsų ir kalba žodžių gausybę prieš Dievą”.

1. Elihuvas tęsė:

2. “Ar manai, kad tu teisingai kalbi sakydamas: ‘Aš esu teisesnis už Dievą’?

3. Nes tu sakai: ‘Kokia nauda man iš to, jei aš nenusidedu?’

4. Aš atsakysiu tau ir tavo draugams.

5. Pažvelk į dangaus debesis, kurie yra aukštai.

6. Jei nusikaltai, ar Jam pakenkei? Jei savo nuodėmes daugini, ar Jam ką padarai?

7. Jei teisus esi, kokia nauda Jam? Ką Jis gaus iš tavęs?

8. Tavo nedorybės kenkia tokiems kaip tu, ir tavo teisumas naudingas žmogaus sūnui.

9. Didelių vargų prispausti, žmonės šaukiasi pagalbos prieš smurtininkus.

10. Bet niekas neklausia: ‘Kur yra Dievas, mano Kūrėjas, kuris duoda giesmes naktį,

11. kuris sutvėrė mus išmintingesnius už gyvulius ir padangių paukščius?’

12. Ten jie šaukia, bet niekas neatsako dėl piktadarių išdidumo.

13. Dievas nepaiso tuščių kalbų ir Visagalis nekreipia į jas dėmesio.

14. Nors tu sakai, kad Jo nematai, bet teisingumas yra prieš Jį, todėl pasitikėk Juo.

15. Kadangi Jis neaplankė savo rūstybėje ir nekreipė dėmesio į kvailybę,

16. todėl Jobas tuščiai atveria savo burną, išdidžiais žodžiais neišmintingai kalba”.

1. Elihuvas kalbėjo toliau:

2. “Turėk kantrybės dar valandėlę, kad aš kalbėčiau už Dievą.

3. Aš remsiuosi praeitimi ir įrodysiu, kad mano Kūrėjas yra teisus.

4. Mano žodžiai teisingi, turintis tobulą pažinimą yra priešais tave.

5. Dievas yra galingas ir stiprus, tačiau neniekina nieko.

6. Jis nepalieka nedorėlio gyvo, bet apgina nuskriaustojo teises.

7. Jis neatitraukia nuo teisiųjų savo akių, bet su karaliais pasodina soste, įtvirtina ir išaukština juos.

8. Jei jie sukaustomi grandinėmis ir priespaudos metu surišami virvėmis,

9. tai Jis parodo jiems jų darbus ir nusikaltimus.

10. Dievas atveria jų ausis pamokymui ir įsako atsisakyti nusikaltimų.

11. Jei jie paklauso ir tarnauja Jam, praleis savo dienas klestėdami ir metus besidžiaugdami.

12. Bet jei jie nepaklūsta, pražus nuo kardo, mirs, neįgavę išminties.

13. Veidmainiai kaupia širdyje rūstybę, jie nesišaukia Jo, net būdami surišti.

14. Tokie miršta jaunystėje, jų gyvenimas tarp netyrųjų.

15. Jis išgelbsti vargšą iš jo vargo ir atveria jam ausis priespaudos metu.

16. Jis ir tave išlaisvintų ir padengtų tau stalą gėrybėmis.

17. Tu susilaukei nedorėlio bausmės, teismas ir teisingumas pasiekė tave.

18. Būk atsargus, kad Jis nepašalintų tavęs savo rūstybėje, nes tada ir didelė išpirka neišgelbės tavęs.

19. Ar Jis atsižvelgs į tavo turtus? Ne! Nei į auksą, nei į tavo galybę.

20. Nelauk nakties, kai tautos bus pašalintos ir sunaikintos.

21. Saugokis, nepalink į neteisybę, kurią tu pasirinktum vietoje kentėjimų.

22. Dievas išaukštintas savo galybe, kas gali pamokyti kaip Jis?

23. Kas Jam nurodė Jo kelius ir kas Jam pasakytų: ‘Tu klysti’?

24. Atsimink, kad galėtum išaukštinti Jo darbus, kuriuos žmonės matė.

25. Visi žmonės gali juos matyti ir pastebėti iš tolo.

26. Dievas yra didis, ne mums Jį suprasti; Jo metų tu negali suskaičiuoti.

27. Jis padaro iš vandens lašus, iš rūko lietų,

28. kurį debesys lieja gausiai ant žmonių.

29. Kas supras debesų išsidėstymą ir Jo palapinės garsus?

30. Jis paskleidžia savo šviesą ir apdengia jūros gelmes.

31. Jis teisia žmones ir teikia jiems maisto apsčiai.

32. Jis pažaboja žaibus ir įsako jiems smogti į tikslą.

33. Griaustinis praneša apie tai, ir gyvuliai jaučia, kas vyksta”.

1. “Dėl to mano širdis dreba ir pasitraukė iš savo vietos.

2. Klausykite Jo balso, griaudėjimo, kuris sklinda iš Jo burnos.

3. Jis siunčia jį po visą padangę, Jo žaibai iki žemės pakraščių.

4. Po to aidi balsas. Jis sugriaudžia savo didybės balsu ir nieko nepasilieka, kai Jo balsas pasigirsta.

5. Dievas didingai griaudėja savo balsu, Jis daro mums nesuvokiamų dalykų.

6. Sniegui Jis įsako snigti, silpnas ir stiprus lietus priklauso nuo Jo.

7. Kad žmonės pažintų Jo darbą, Jis užantspauduoja žmonių rankas.

8. Tuomet ir žvėrys slepiasi savo lindynėse.

9. Iš pietų ateina audra, iš šiaurės­šaltis.

10. Dievo kvapu padaromas ledas, ir platūs vandenys sustingsta.

11. Jis pripildo debesis drėgmės, iš jų sklinda žaibai.

12. Jie plaukia, kur Jis nukreipia, ir vykdo, ką Jis įsako, visuose žemės kraštuose.

13. Jis tai daro norėdamas sudrausti, palaiminti arba pasigailėti.

14. Jobai, stebėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.

15. Ar žinai, kaip Dievas juos suvaldo ir parodo savo debesies šviesą?

16. Ar žinai, kaip debesys laikosi, šitie nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą?

17. Ar žinai, kodėl drabužiai įkaista, kai Jis ramina žemę pietų vėju?

18. Ar tu su Juo ištiesei dangaus skliautą tvirtą kaip veidrodį, iš vario nulietą?

19. Pamokyk mus, ką turime Jam sakyti, nes mes nesusigaudome tamsoje.

20. Ar bus Jam pranešta, ką kalbu? Jei žmogus kalbėtų, jis būtų prarytas.

21. Kai debesys uždengia saulę, šviesos nematyti, bet, vėjui papūtus, dangus nuskaidrėja.

22. Iš šiaurės ateina giedra, o Dievas yra bauginančiai didingas.

23. Visagalis mums nepasiekiamas; Jis galingas jėga, tiesa ir teisingumu, Jis neišnaudoja.

24. Todėl žmonės Jo bijo. Jis nepaiso tų, kurie dedasi išmintingi”.

Você está lendo na edição LT, Lithuanian, em Lituano.
Este lívro compôe o Antigo Testamento, tem 42 capítulos, e 1070 versículos.